Jūratė Mičiulienė | „Lietuvos žinios“ | 2011 m. gruodžio 12 d.
Kai virš sostinės Aušros vartų kilstelėję akis išvystame dviejų pegasų laikomą Lietuvos herbą – Vytį, regis, viskas suprantama, jam ten ir vieta. Tačiau sužinojus, kad jis buvo restauruotas 1986 metais, kai tokia simbolika buvo draudžiama, klausimų kyla daug.
Ne vienas dar prisimena, kaip tais laikais net dėl Trispalvės spalvomis nusimegzto šaliko tekdavo aiškintis sovietinio saugumo (KGB) rūmuose priešais tuometinę Lenino aikštę. O tokioje matomoje vietoje – Aušros vartų viršuje – netikėtai tarsi iš po tinko išniręs Vytis tada prilygo vos ne bombos sprogimui. Tų laikų studentai prisimena, kaip gandas apskriejo fakultetus, ir jaunimas būreliais traukdavo pasižiūrėti tuomet nematyto reginio.
Lietuvos nepriklausomybė skaičiuoja jau 21-uosius metus. Aušros vartų Vytis restauruotas prieš 25-erius, ta proga rudenį buvo surengtas minėjimas. Kaip ir kas tokioje matomoje vietoje slapčia atkūrė Vytį?
Ne dėl garbės
Aušros vartus restauravęs ir dėl to sovietmečiu nukentėjęs Kazimieras Balsys net atgavus nepriklausomybę ilgai tylėjo, nesiviešino. „Nesinorėjo būti tarsi kokiu pamokslautoju jaunimui. Pamenate, filme „Maža išpažintis“ tėvas vis pasakojo sūnui, kaip jis bunkeryje sėdėjo, ir priekaištavo, jog šis tos aukos nesupranta. Šį epizodą kaskart prisimindavau svarstydamas, pasakoti ar ne, – sakė K.Balsys. – Jaučiau pareigą, atkūriau mums visiems brangų simbolį ir man jokios garbės nereikia. Tačiau kai rudenį vyko minėjimas, kai buvo prisiminta ši istorija, mačiau iš susirinkusiųjų akių – šaulių, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų, kitų žmonių – istorija jiems įdomi. Artimų draugų, ypač Aukščiausiosios Tarybos gynėjo, atsargos majoro Jono Užusienio įtikintas, ryžausi kalbėti. Gal jaunimas, nevertinantis laisvės, išvažiuojantis iš Lietuvos, dažnai net besigėdijantis prisipažinti esąs lietuvis, labiau supras, kad esame iškili, turtingą praeitį turinti Europos tauta. Gal patriotizmo daugiau įkvėps.“
K.Balsio su visomis detalėmis tik dabar pirmą kartą žiniasklaidai papasakota istorija atkuria sovietmečio dvasią – iliustruoja, kaip dirbo saugumas, kaip buvo sekama kiekviena laisvesnė mintis, kaip buvo slepiama nepriklausomos Lietuvos simbolika.
Slaptas susitarimas
„Jau nuo 1984 metų buvau atsitvėręs nuo sovietų valdžios, restauruodavau bažnyčias. 1986-aisiais gavau naują užsakymą – Aušros vartus. Pačiame viršuje iš apačios buvo matyti tik pegasai, bet ką jie laiko, įžiūrėti buvo neįmanoma. Su architektu Vidmantu Vitkausku tik užlipę pastoliais išvydome aptrupėjusį, apdaužytą Vytį. Pasikalbėjome dviese, pasitarėme ir nusprendėme, jog reikia prilipdyti trūkstamas dalis. Tuo labiau kad turėjome tuomečio Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijos viršininko Juozo Stasiulaičio pasirašytą raštą, jog reikia viską detaliai atkurti, kaip buvę. Be to, man, žemaičiui iš Plungės, nedavė ramybės mintis – buvau girdėjęs, kad Vytį Lietuvai davė žemaičiai. Iš pradžių tik jų vėliavose buvo šis simbolis. Nesinorėjo sukelti skandalo, bet rūpėjo išsaugoti mums brangų simbolį – vėl jį grąžinti Lietuvai.
Žinojau, jog šis sumanymas geruoju nesibaigs. Aš buvau dar nevedęs, o Vidmantas turėjo du sūnus, vienas, regis, jau dešimtoje klasėje mokėsi. Tokiais atvejais saugumas nepalikdavo ramybėje ir artimųjų, tai buvau patyręs savo kailiu. Nujaučiau, kad vėl su tuo pačiu pulkininku teks aiškintis, nes jau dešimt metų turėjau reikalų su KGB. Kad Vidmanto vaikai be reikalo nenukentėtų, nusprendėme, jog atsakomybės imsiuosi aš. Jis man nupiešė, kaip viskas turi atrodyti, aš persipiešiau ir po truputį lipdžiau.
Darbavausi vienas, visą viršų buvau užsiklijavęs polietileno plėvelėmis. Niekas nematė, ką aš ten darau. Ir vis galvojau, kaip reikės aiškintis pulkininkui. Svarbiausias argumentas buvo ant projekto parašyta rezoliucija: „Būtina atkurti visas fasado detales.“ Žodis „būtina“ pabraukta trimis brūkšniais. Šis raštas J.Stasiulaičio buvo pasirašytas rengiant projektą, kol dar niekas nebuvo užlipęs iki viršaus ir pastebėjęs, kas ten yra. J.Stasiulaitis fanatiškai kovojo už Vilniaus senamiesčio išsaugojimą. Maniau, toks raštas jau yra neblogai.
Susitikimas su M.Lukšiene
Kai viskas buvo beveik padaryta, pamenu, rugsėjo 15 dieną, per savo gimtadienį, apačioje dar dažiau groteles. Girdžiu, už nugaros smulkūs moteriški žingsneliai – kaukšt, kaukšt artėja. Atsisukau ir išvydau labai simpatišką žilą damą salotiniu kostiumėliu ir baltais marškinėliais. Nuo jos tiesiog dvelkė gerumas. Pasisveikino ir pasakė: „Tai čia, kaip matau, lietuviai dirba.“ Aš pajuokavau, sakau, žemaičiai. Paskui ji surimtėjo ir tarė: „Ne vien tik savo vardu noriu padėkoti už labai gerą darbą, kurį atlikote. Žinote, apie ką kalbu – apie Vytį.“
Man kaip pagaliu per galvą trenkė. Dirbau pasislėpęs, atrodė, niekas nemato. Tos moters nepažinojau, sunerimau: kaip, iš kur, kas ji tokia. Tik vėliau man Vidmantas pasakė, kad tai buvo lietuvių literatūros profesorė Meilė Lukšienė (nuo 1951 m. Vilniaus universitete ji dirbo lietuvių literatūros katedros vedėja, tačiau 1958 m., prasidėjus katedros „valymui nuo nacionalistų“, buvo atleista – aut.). Ką ji daugiau kalbėjo, aš jau negirdėjau, mintyse tik kybojo klausimas – kaip pamatė. Ji dar pridūrė: „Suprantu, kad jūs rizikuojate, bet jei pavyktų, padarykite darbą iki galo.“ Perklausiau, kaip. „Nudažykite taip, kaip priklauso“, – tepasakė. Tada aš žado netekau… Atsisveikindama ištiesė ranką, bet manoji buvo ištepta dažais. Tada ji padavė nosinaitę nusivalyti ir ištarė: „Man labai malonu paspausti drąsią ranką. Tegul Dievas jums suteikia stiprybės.“
Iš pradžių planavau tik nutrupėjusias detales prilipdyti. Baltas raitelis raudoname fone būtų per daug kritęs į akis, bijojom, kad tada visai jo nenudaužytų. Vakare šventėme mano gimtadienį, klausiau Vidmanto, ką daryti. „Tu už viską atsakai“, – pasakė. Tada aš apsisprendžiau: „Jei jau profesorė liepė, tai ką čia dar svarstysim. Reikia nudažyti.“
Vėl sukau galvą, ką saugumui sakysiu. Pakrapščiau skalpeliu šalia raitelio, radau raudonų dažų. Pamaniau, išsisuksiu – dažau, kaip buvo.
Herbas – ryškioje šviesoje
Vieną dieną atėjo J.Stasiulaitis, jo pavaduotojas, dar kelios menotyrininkės iš inspekcijos. Mano Vytis dar užklijuotas. Klausia kodėl. Sakau: „Pagal jūsų technologijas detales atkūriau – tik vanduo, smėlis, cementas. Jokių kalkių, jokio gipso. Dažysiu tik gerai išdžiovinęs.“ Jam patiko, kad laikausi technologijų. Paskui apžiūrėjęs vartus dar liepė viską perdažyti pustoniu šiltesne spalva.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.