Vasario 18 d. Kaziui Škirpai sukaks 125 metai. Dalijamės Vidmanto Valiušaičio kvietimu Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje pasidomėti ir pirmąsyk Lietuvoje išleidžiama Kazio Škirpos gerai dokumentuota atsminimų knyga „Sukilimas“.
Ta pačia proga norime plačiau paskleisti ir K. Škirpos intervius Kanados lietuvių savaitraščiui „Tėviškės žiburiai“, paskelbtą 1965 m. balandžio 29 d. „Laikraščiui pasiteiravus apie galimą politinę kaitą Europoje, Škirpos įžvalga, ketvirčiui amžiaus dar likus iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, buvo tiksli: keičiamasis veiksnys gali būti suvienyta Vokietija…“, – savo veidaknygės paskyroje rašo V. Valiušaitis.
Lietuvaitės pagalba ministeriui
Pasikalbėjimas su buvusiu Lietuvos pasiuntiniu plk. K. Škirpa
TŽ redakcijoj lankėsi retas svečias – buvęs Lietuvos pasiuntinys ir laikinosios vyriausybės min. pirm. K. Škirpa, dabar gyvenąs Vašingtone.
Kas gi atvedė Jus į Torontą?
Atvykau į savo žmonos pusseserės a.a. Vandos Neniškytės-Balsienės laidotuves. Ta proga pasakiau kalbą kapinėse ir noriu tą patį pasakyti plačiajai visuomenei, kad velionė turi didelių nuopelnų Lietuvos istorijai. Buvo taip. Kai aš buvau Berlyne Lietuvos pasiuntiniu, 1942 m. atvyko pas mane Vanda Neniškytė ir prašė mudu su žmona būti jos tėvais. Mat, visa jų šeima Lietuvoje sovietinės okupacijos buvo išardyta: tėvai išgabenti Sibiran, o jų 6 vaikai išsiskirstė kas sau. Vanda tuomet buvo jauna 19 m. mergaitė, pilna energijos, skautų veikėja. Mes priėmėm ją kaip savo dukrą ir ją globojom. Ji dirbo Berlyne lietuvių draugijoj ir kartu talkino man kaip sekretorė. Jos dėka buvo mašinėle surašyti dokumentiniai mano atsiminimai, kurių susidarė virš 1000 psl. Buvo sudėta visa dokumentinė medžiaga, liečianti mano veiklą Berlyne, Vilniaus, Klaipėdos klausimus, sukilimo paruošimą Lietuvoje ir pan. Keletas kopijų tų atsiminimų buvo pasiųsta Lietuvos veikėjams ir diplomatinėms atstovybėms – min. J. Šauliui Šveicarijoj ir A. Gyliui Švedijoj. Siunta, dėl bombardavimų Vokietijoj, pasiekė tik min. Gylį. Sockholme. Po karo aš tą siuntą atgavau per Lietuvos pasiuntinybę Berne, kur buvo padaryti keli nuorašai. Taip buvo išgelbėta brangi Lietuvos istorijai medžiaga. Kad ji iš viso buvo surašyta, esu nepaprastai dėkingas velionei V. Balsienei. Be jos to nebūčiau galėjęs padaryti. Aš atvykau į jos laidotuves išreikšdamas jai dėkingumą bei pagarbą. Ta proga noriu pabrėžti, kad ir jaunimas Lietuvai daug gali padaryti.
Ką ketinate daryti su minėta dokumentine medžiaga?
Ją panaudosiu savo atsiminimams, kuriuos neseniai pradėjau rašyti. Dalį jų esu jau spausdinęs periodinėje lietuvių spaudoje. Esu suplanavęs tris dalis: I – iki nepriklausomos Lietuvos valstybės žlugimo 1940 m., II – pastangos atkurti Lietuvą (sukilimas), III – veikla po Damoklo kardu (Vokietijoj). Tų įvykių liudininkų buvo ir daugiau. Stengsiuos įtraukti ir jų liudijimus.
Ar tebedirbate JAV kongreso bibliotekoje?
Ten išdirbau 15 metų, o dabar pasiekęs 70 metų, esu pensijoj ir visa likusią energiją skiriu atsiminimų rašymui.
Rodos, visada domėjotės politika. Ar dabar joje nedalyvaujate?
Aktyvioj politikoj, gyvendamas JAV, nedalyvavau, nes valstybės tarnautojui, dargi vadinamo „classified“ skyriaus, politinėje veikloje dalyvauti neleidžiama. Dabar grįžti aktyvion politikon neketinu. Manau, kad bus svarbiau, jei rašysiu istorinės vertės atsiminimus, kuriuos skaitys jaunoji karta, besimokanti iš praeities.
Kai kas guodžia, kad laisvė Lietuvai ateisianti evoliucijos keliu. Kaip Jums atrodo ši prielaida?
Aš manau, kad laisvė Lietuvai evoliucijos keliu neateis. Veltui niekas nieko neduoda. Laisvė paprastai ateina kovos keliu. Dėl to aš buvau sukilimo šalininkas tuo metu, kai vokiečių armijos pajudėjo į rytus. Nedaug trūko iki mūsų pastatytos valdžios pripažinimo iš vokiečių pusės. Buvo padaryta klaidų ir iš mūsų pusės. Dabartiniu metu kartais girdėti pažadų pavergtiesiems, bet pažadams aš nesu linkęs tikėti. Dabar svarbu išsaugoti tautą. Rizika bus galima tada, kai laisvojo pasaulio armijos pasieks Eitkūnus. Kol kas tokių armijų nematyti. Panašias mintis esu dėstęs Vokietijoj dar 1947 m.
Ar nemanote, kad politinė situacija Europoje gali kaip nors pasikeisti Lietuvos naudai?
Politinę situaciją Europoje ta linkme pakeisti gali tik tas, kas ja yra suinteresuotas. Nemanau, kad JAV būtų ja tiek suinteresuotos. Tai padaryti gali Vokietija, žinoma, ne hitlerinė. Taigi, sujungta ir stipri Vokietija gali būti keičiamasis veiksnys. Bet šiuo metu nei sovietai, nei vakariečiai sąjungininkai to nenori. Kremliaus imperializmas, nors ir neturi pirmykščio revoliucinio dinamizmo, tebėra tas pas. II D[idžiojo] karo pabaigoje jis veržėsi kiek galint toliau į vakarus ir buvo pavojaus, kad gali pasiekti Reiną. Laimei, jo nepasiekė, bet raudonoji grėsmė pasistūmėjo į vakarus kaip niekad praeityje. Tai įvyko su amerikiečių ir britų pagalba.
Svečias dar būtų mielai dėstęs savo pažiūras tais ir kitais aktualiais klausimais, jeigu ne kelionė atgal į Vašingtoną ir kiti įsipareigojimai. Taigi, atsisveikindamas mūsų pokalbiui padėjo tašką, o redakcijos kambaryje lyg tebeaidėjo pabrėžtinis sakinys: kelias už Lietuvos laisvę ir vėl eis kovos keliu…