Sveikindami Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių spalio 5 d. tapus ketvirtuoju Lietuvos istorijoje kardinolu, dalijamės kunigo Mariaus Talučio įžvalga, paskelbta prieš metus Teofilius.lt puslapyje. Dar kartą apie laiko ženklus, kurie juos regintiems tampa daugiau negu sutapimais.
Spalio 5–6 dienomis Lietuva iškilmingai pagerbia Lietuvos partizanų vadą, generolą, laisvės kankinį, mokytoją ir uolų kataliką Adolfą Ramanauską-Vanagą. Laidotuvėmis šio įvykio negali pavadinti, nes jis jau buvo palaidotas visapusiškai: užkastas tarp dviejų kriminalinių nusikaltėlių (taip kaip Kristus nukryžiuotas tarp dviejų latrų), sudėtos ir vis dar dedamos didžiulės pastangos palaidoti jo atminimą ir garbę. Šias iškilmingas krikščioniškas laidotuves labiau tiktų vadinti A. Ramanausko-Vanago inauguracija, nes mes neatsisveikiname su didvyriu-kankiniu, o veikiau drauge su juo pradedame naują laisvos Lietuvos kūrimo etapą, kuriame Vanagas bus jaunajai kartai iškalbingas laisvės šauklys ir didvyriškumo pavyzdys.
Šis svarbus istorinis įvykis savaime siejasi su prieš tai buvusiu Popiežiaus Pranciškaus vizitu bei palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Juos visus lydi daugybė keistų sutapimų, malonės ženklų. Partizano Adolfo Ramanausko-Vanago kūno atradimas buvo lydimas netikėtumų, pagalbos iš anapusybės. Daugelis tai vadina tiesiog stebuklu. Popiežiaus noras aplankyti Lietuvą taip pat buvo pilnas keistenybių – pradedant nuo Pranciškaus susapnuoto angelo, kviečiančio į Lietuvą, ir baigiant kelionės metu rudeninį dangaus skliautą lydėjusiais nuostabiais reiškiniais. Palaimintojo Teofiliaus beatifikacija ir visas kelias iki jos buvo lydimi daugybės sutapimų ir dangiškos pagalbos. Tai dovanos iš aukštybių, kurias net sunku buvo nuspėti.
Įdomu, kad Vanagą, Pranciškų ir Teofilių jungia Vilniaus KGB kalėjimas. Visi trys prisilietė prie KGB rūmuose sudėto Lietuvos laisvės aukos aukuro. Jie skirtingu metu, skirtingu būdu ten meldėsi ir kentėjo. Taip, popiežius Pranciškus irgi ten kentėjo – ne fizinę, bet dvasinę kančią. Petro Įpėdinį ypatingai giliai sukrėtė, tiesiog prislėgė, ten tvyrantis žiaurumo kvapas ir jis jautė didžiulę kančią dėl to, kas dėjosi čia ir kas vyksta šiandien pasaulyje.
Šiandien žvelgdami į palaimintojo kankinio Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir beatifikacijos dovaną, dalindamiesi Popiežiaus vizito dvasia ir atiduodami pagarbą partizanų vadui, laisvės deklaracijos signatarui A. Ramanauskui-Vanagui, mes negalime priekaištauti, skųstis, verkšlenti, kad esame apleisti, silpni, nežinomi. Mes neturime teisės palikti šios šalies, pamiršti ją, lengvabūdiškai atsiriboti nuo jos, nes mus nuplovė, tiesiog išmaudė malonių lietus išsiliejęs mūsų šaliai kankinių užtarimu šiuo ypatingai svarbiu metu. Per kankinių tikėjimą ir auką turime atpažinti Dievo duotą mums misiją pasaulyje, nes esame daugelio laisvės ir didvyriškumo stebuklų liudytojais. Šią misiją įvardino Popiežius Pranciškus aplankęs ir pasimeldęs kankinimų vietas Vilniaus KGB kalėjime: „Viešpatie, tegul Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja”.