Šiandien, minėdami Europos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, kviečiame prisiminti, kaip ji buvo paminėta 1987 metų rugpjūčio 23-iąją ir kokio atsako sulaukė tie, kurie ryžosi byloti tiesą.
Bernardinai.lt
1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmą kartą Lietuvos pokario istorijoje Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, vykusio mitingo organizatoriai ir aktyviausi dalyviai buvo krikščioniškas dvasines ir tautines vertybes puoselėjantys žmonės. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (t. 9, 10) rašė, kokį fizinį ir psichologinį terorą patyrė asmenys, nepabūgę viešai įvardyti Molotovo-Ribentropo pakto, kaip tautų pavergimo pasekmės.
Atvirame laiške TSRS generaliniam prokurorui dėl ses. N. Sadūnaitės, R. Grigo, kun. Roko Puzono, V. Bogušio pagrobimo bei jų sumušimo ir vežiojimo po Baltarusijos miškus,grasinant nužudyti išsamiai išdėstytos gėdingų įvykių aplinkybės.
1987 m. rugpjūčio 28 d., apie 17 val., Nijolė Sadūnaitė važiavo lengvąja mašina Kauno link. Už Vievio mašiną sustabdę milicininkai ir keli civiliai apsirengę asmenys N. Sadūnaitei liepė išlipti ir sėsti į šalia punkto stovintį šviesiai gelsvos spalvos be numerių „Žigulį“. Pasiteiravus, kokiu pagrindu ji sulaikoma, civilis piktai suriko: „Žinojai, kad neturi teisės išvažiuoti iš Vilniaus… Vien už sekmadienio demonstraciją (rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo mitinge pasakytą kalbą) ją per maža sušaudyti….“ Tas pats civilis lietuviškai ėmė grasinti, esą disidentams reikia Stalino, visus demonstrantus jis, saugumietis, pats iššaudytų… Į Vilnių nevežė, o šunkeliais, miškais Baltarusijos link. Apie vidurnaktį sugrįžo į Vilnių, 23 val. nuvežė prie N. Sadūnaitės buto durų, liepė naktį niekur neišeiti, o sekmadienį neišvažiuoti iš Vilniaus. Visą naktį N. Sadūnaitės butą saugojo du vyrai.
1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas, priekyje – ses. N. Sadūnaitė. Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos muziejaus, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ekspozicijos.
Tą pačią dieną apie 23 val. Širvintų r. Kiauklių parapijos zakristijonas Robertas Grigas su vilniečiu Algirdu Masilioniu pavėžėjo į namus klebonijoje dirbusį darbininką. Grįžtant atgal, Masilionio „Žigulį“ sustabdė priešais lengvojoje mašinoje važiavę 5 tipai, kurie vėliau net nemėgino slėptis esą KGB darbuotojai. Šie jėga ištempė iš automašinos Masilionį ir Grigą. Pastarąjį įstūmė į „Žigulį“, prieš tai keletą kartų kirto Robertui taip, kad lūžo vienas iš krūminių dantų, jis pametė batą. Nuvežę Grigą į Širvintus, saugumiečiai kažką tarėsi su milicininkais, demonstratyviai klausė vienas kito, ar paėmė kastuvą, grasindami nužudyti ir užkasti, nuvežė į kažkokį mišką. Pastovėję apie pusvalandį miške, vežė toliau, kad nepažintų vietovės, iš Grigo atėmė (ir vėliau negrąžino) akinius.
Smurtininkai kalbėjosi lietuviškai rusišku žargonu. Apie 8 val. ryte sustojo nepažįstamame mieste, ėmė aiškinti, kad jų akcija tai „įspėjimas“ už dalyvavimą taikos demonstracijoje Vilniuje. Paryčiui du iš jų kažkur nuėjo, o likusieji snaudė. R. Grigas šoko iš automašinos ir, manydamas, kad jis kur nors Rusijoje, bėgo rusiškai šaukdamas: „Aš esu Grigas Robertas, Lietuvos pilietis. Jeigu mane kas nužudys, žinokite, kad tai KGB darbas.“ Paklausti praeiviai atsakė, kad naktiniai grobikai atvežė į Joniškį (Kauno arkivyskupija). Robertas nubėgo į bažnyčią, kur rado zakristijoną, o po kiek laiko atėjo du kunigai: klebonas Juozas Dobilaitis ir vikaras Alvydas Grabnickas. Tikintieji bėgliui davė batus, striukę (buvo vienmarškinis) ir pinigų sugrįžti į namus. R. Grigas atliko išpažintį, dalyvavo šv. Mišiose ir po to, važinėdamas po Lietuvą, informavo apie KGB veiksmus.
Kadangi jau kelios dienos Kiauklių klebonijoje buvo atjungtas telefonas, klebonas Rokas Puzonas iš kitur paskambino į Širvintų miliciją, pranešdamas apie brutalų R. Grigo pagrobimą. Milicijos skyriuje atsakė, kad, matyt, „kas nors pajuokavo…“ Tada kun. Puzonas su svečiais – Vytautu Bogušiu, Juliumi Sasnausku, Algirdu Masilioniu, Andriumi Tučkumi – dviem „ Žiguliais“ išvyko į Vilniaus KGB išsiaiškinti Roberto likimo. Abi jų mašinas visą kelią lydėjo „Volga“ be numerių. Vienoje iš Šeškinės sankryžų R. Puzono automobilį 30 min. po vidurnakčio sustabdė inspekcijos „Žiguliai“. Autoinspektoriai ir trys saugumiečiai tempė kunigą į automobilį. Šiam priešinantis, jie kelis kartus kirto, kun. R. Puzonas pargriuvo. Pakėlę nuo žemės, nusitempė į savo mašiną, o klebono „Žiguli“ įsakė nuvaryti į inspekciją. V. Bogušis ir A. Masilionis tą pačią naktį per pietų Lietuvą pasiekė Kaišiadoris. Čia jie informavo vyskupą Vincentą Sladkevičių apie įvykusį faktą.
Kun. R. Puzoną trys saugumiečiai vežiojo po Vilniaus ir Trakų rajonus. Kunigui reikalaujant vežti į KGB ar milicijos skyrių, pagrobėjai atsakė: „Greit pamatysi, kur mes tave nuvešime.“ Per Vilnių, Nemenčinę, Pabradę, Švenčionis nuvežė į kažkokį Baltarusijos mišką. Ten kelis kartus sustoję tarp savęs tarėsi. Vienas iš saugumiečių grasino: „Nusibodo tau žmoniškas gyvenimas, paragausi šuniško.“ Atvežę į Svyrių miestelį, apie 11 val. paleido: „Grįžk į namus kuo nori. Šį kartą gavai nuo mūsų tik tiek. Jeigu per pamokslus toliau minėsi Ribentropo-Molotovo paktą, bus tau liūdniau. Važiuok tik į namus, niekur neužsuk.“ Per pamokslą kun. R. Puzonas papasakojo parapijiečiams, dėl kokių priežasčių jis buvo daugiau kaip parą dingęs.
Kadangi dar rugpjūčio 30 d. nebuvo jokių žinių apie Roberto Grigo likimą, keturi vilniečiai – N. Sadūnaitė, A. Terleckas, V. Bogušis, P. Cidzikas – pasiuntė M. Gorbačiovui telegramą. Netylėjo ir Lietuvos kunigai, Kauno, Vilkaviškio vyskupijų 65 dvasininkai nusiuntė TSKP CK generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui pareiškimus, kuriuose, smerkdami N. Sadūnaitės. R. Grigo ir kun. R. Puzino užpuolikus, priminė, jog panašus terorizmo aktas buvo įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. prieš Kriokialaukio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Klastingai iškvietę kunigą pas sunkiai sergantį ligonį, jie išvežė jį iš namų, kankino ir vidurnaktį paliko nežinomame miške surištomis rankomis ir kojomis bei užkimšta burna. Piktadariai nebuvo surasti. 1987 m. rugsėjo 10 d., dėvėdami milicijos karininkų uniformą, nežinomi asmenys užpuolė Gruzdžių kleboną kun. Juozą Čepėną. Jie, apie 21 val. įsibrovę į kleboniją, surišo kleboną ir apie porą valandų šeimininkavo jo bute, o paskiau, pagrobę jo mašiną, išvažiavo nežinia kur. Kunigų pareiškimuose ta pačia proga būdavo rašoma: „Kartu prašome, kad, vykstant persitvarkymo procesui, kai daug kalbama apie praeities klaidų atitaisymą, būtų peržiūrėtos nuteistųjų kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus bylos, ir kad jie būtų paleisti laisvėn.“
1987 m. rugsėjo 17 d. Kiauklių parapijos 102 tikintieji, iš jų – 12 bažnytinio komiteto narių, pareiškime Širvintų rajono vykdomajam komitetui pranešė: „Rugsėjo 11 d. į kolūkio kontorą iš darbo buvo iškviesti trys bažnytinio komiteto nariai. Jiems pareigūnas padiktavo „protokolą“, pagal kurį zakristijonas R. Grigas atleidžiamas iš darbo nuo rugsėjo 19 d. Kontoroje grasino bažnyčios uždarymu ir klebono areštavimu, jei nenutrauks darbo sutarties su R. Grigu… Roberto Grigo dorovei ir pareigų atlikimui mes jokių priekaištų neturime, esame juo patenkinti. Priverstinį sutarties nutraukimą, kaip be mūsų žinios padarytą, laikome negaliojančiu. Jei pas mus liaudies valdžia, prašome skaitytis su daugumos nuomone.“
Tą pačią dieną, rugsėjo 17-ąją, 11 val. į Aukščiausiąją Tarybą susitikti su respublikos vadovais buvo pakviesti Lietuvos vyskupai ir dekanai. „LKB kronikoje“ pažymėta: „Pirmas tokio lygio susitikimas pokarinėje istorijoje visiems kėlė itin prieštaringas mintis: kas tai – dar rafinuotesnė klasta ar toks maldingas mūsuose sovietinis persitvarkymas?“ Bažnyčios ir valstybės santykių klausimus bandė aptarti LKP CK sekretorius L. Šepetys. Jo žodžiais, vykstant šalyje persitvarkymui, atsirado galimybė labiau įgyvendinti sąžinės laisvės principą, ir čia pat pasitaisė, jog valstybė nustatys ribas iki kiek šią laisvę toleruos. Vadinasi, slaptų valstybės išleistų nuostatų, kurie nepalyginamai svaresni už konstitucines garantijas, šalyje vykstantys persitvarkymai neliečia.
Savo kalboje L. Šepetys pagyrė tuos dvasininkus, kurie „yra lojalumo socialistinės valstybės atžvilgiu pozicijose ir užsiima jiems derančia tikinčiųjų poreikių tenkinimo veikla.“ Anot L. Šepečio, tikintiesiems reiktų baigti ir parašų bei pareiškimų valstybinėms įstaigoms vajų, mat tai erzina tarybinę valdžią, o pareigūnai yra žmonės, kurie nori ramaus gyvenimo. L. Šepetys kalbėjo apie tai, kad nerimą kelia ir vadinamosios vienuoliaujančios moterys. Valdžia nieko neturėtų prieš, jei jos tik melstųsi, o dabar jos kišasi į bažnytinį gyvenimą, dar blogiau – kai kurios, kaip pavyzdį paminėjo N. Sadūnaitę, pradeda užsiimti politika…
Pagaliau klausimų forma, kurią vėliau laikraščiai pavadino „atviru pasikeitimu nuomonėmis“, buvo leista kalbėti vyskupams ir dekanams. Saldutiškio dekanas kun. Z. Navickas bandė sužinoti, kokiu konkrečiu įstatymu ar nuostatu remiantis buvo saugumo pagrobti ir terorizuoti kun. Rokas Puzonas, Robertas Grigas bei Nijolė Sadūnaitė, reikalavo, kad pagaliau liautųsi nepagrįsti priekaištai ir užpuldinėjimai vyskupams. 1987 m. Šiluvos atlaiduose rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja su RRT įgaliotinio įstaigos inspektoriumi kitų kunigų ir patarnautojų akivaizdoje pamaldas laikyti einantį vyskupą V. Sladkevičių užsipuolė su grasinimais, kad „jei nesutvarkys kun. R. Puzono, reiksią vyskupijai paieškoti kito šeimininko“. Be išsisukinėjimo, į šiuos klausimus atsakyta nebuvo.
Pasak „LKB kronikos“ įprastinis „smegenų plovimas“, atrodo, tuo turėjo ir baigtis, bet, deja… šaliai persitvarkant, vien „praplovimu“ nepasitenkinta. Netrukus respublikiniuose laikraščiuose pasirodė susitikimą aptariantys straipsniai ir žinutės, aišku, su atitinkamais nutylėjimais, pagražinimais ir net šiurkščiais iškraipymais.