1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje buvo sušaukta tautos atstovų konferencija, kuri sudarė Lietuvos Tarybą. Okupacinė vokiečių valdžia leido tą Vilniaus konferenciją sušaukti ir joje išrinkti Lietuvos Tarybą turėdama savų sumetimų. Ji tikėjo, kad ši taryba jiems padės geriau valdyti Lietuvą.
Tarybos darbą faktiškai vykdė jos prezidiumas, kuriam pirmininkavo A.Smetona. Svarbiame 1917 m. gruodžio 11 d. posėdyje buvo nutarta skelbti nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, kartu prašant Vokietijos apsaugos ir pagalbos, bet už tai pažadant su ja „sueiti į amžinus ir tvirtus ryšius“. Tačiau 1918 m. sausio 26 d. posėdyje ankstesnysis 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimas buvo karštai užginčytas, nes Tarybos narių nuomonės labai išsiskyrė.
Kaip dabar žinoma, Nepriklausomybės skelbimo aktas buvo pasirašytas 1918 m. vasario 16 d. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši diena?
Pirminis poveikis atėjo iš vyskupo P.Karevičiaus. Jis vasario mėnesį lankėsi Vokietijos karo vadovybėje pas feldmaršalą P.Hindenburgą ir Generalinio štabo viršininką E.Liudendorfą. Iš jų patyrė, kad Vokietija ketina paskelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę, tam tikrais ryšiais susietą su Vokietija, t.y., remdamasi 1917 m. gruodžio 11 dienos Lietuvos Tarybos nutarimu. Skubiai grįžęs į Kauną, P.Karevičius apie tai pranešė Lietuvos Tarybos nariui, kauniečiui P.Dovydaičiui, kuris tame gruodžio 11 d. posėdyje nedalyvavo.
Nors P. Dovydaitis tebuvo eilinis Lietuvos Tarybos narys, tačiau galimai jis nulėmė, kad Lietuvos Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas tą, o ne kitą dieną. Savo atsiminimuose P.Dovydaitis rašo apie savo reakciją po to, kai iš vyskupo P.Karevičiaus sužinojo minėtą žinią: „Aš pajutau sužinojęs pirmaeilės svarbos žinią, ir tuojau nutariau, kad apie tai turi kuo greičiausiai žinot ir visa Taryba. O kadangi buvo palikę dar apie pusvalandis laiko iki greitojo traukinio į Vilnių, tai skubiai moviau į stotį ir tos dienos vakare uždusęs atraportavau Tarybos prezidiumui apie visa, ką buvau sužinojęs iš vysk. Karevičiaus, ir kas man rodėsi esą labai svarbios, slaptomis iš vokiečių pagautos žinios“.
„Man atrodo, kad ši mano atvežta naujausia iš pačių okupacinės vyriausybės viršūnių žinia vis dėlto visus Tarybos narius, o jie buvo dar neišsiskirstę po artimiausio posėdžio – nuteikė tąja prasme, kad toliau Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo atidėliot nebegalima, ir reikia tatai daryt tučtuojau. Ir man rodosi, kad ne vėliau, kaip rytojaus dieną prieš piet, Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos komiteto būste Tarybos nariai dėjo savo parašus po dviem egzemplioriais dokumento, skelbiančio Nepriklausomą Lietuvą, ne tokią, kokios vokiečiai norėjo, bet kokios troško visi gerieji Lietuvos sūnūs“. („Darbininkas“, 1930, Nr.7).
Toks Vasario 16 aktas, koks buvo priimtas, vokiečių netenkino, ir cenzūra neleido jo nė viešai spaudoje paskelbti. Vokietijos kancleris G. von Hertlingas vasario 21 d. laišku Tarybai taip atsakė: nors Vokietija pasiruošusi pripažinti Lietuvą savarankiška valstybe pagal Tarybos 1917 gruodžio 11 nutarimą (numačiusį „amžinus ir tvirtus ryšius“ su Vokietija), tačiau Vasario 16 aktas paneigia tą nutarimą, todėl, pasikeitus aplinkybėms, ji negali Lietuvos pripažinti.
Tačiau artėjant neišvengiamam karo pralaimėjimui, G. von Hertlingą pakeitęs naujas kancleris Max von Baden‘as pagaliau 1918 m. spalio 18 d. leido Lietuvos Tarybai kurti savo valdžios organus ir perimti šalies valdymą.
Lietuvos Tarybos narys A.Stulginskis po 18 metų taip įvertino tą P.Dovydaičio poelgį: „Mūsų netolimos praeities istorijoje mes turime vieną aktą, prieš kurį visi be partijų ir kitokių skirtumų žemai lenkiame galvas – tai Vasario 16 dienos, mūsų Nepriklausomybės skelbimo aktas. Tiesa, tasai aktas buvo vienu balsu visų Tarybos narių priimtas, tačiau toli gražu ne visi Tarybos nariai vienodai jį vertino. Prof. Pr.Dovydaitis su įgimtu jam statumu, su visu griežtumu stovėjo už būtiną 16 vasario dienos akto skelbimą“ („Rytas“, 1936, nr. 26).
Suredagavo Petras Plumpa
Iš Pilaitės Šv.Juozapo parapijos
Nuoširdžiai sveikiname visus Tiesos.lt skaitytojus su Vasario 16-ąja – Valstybės atkūrimo diena.
Tiesos.lt redakcija
klausiate „Kodėl vasrio 16-oji?” – O kodėl vasario 16 toji 1086 :
https://www.youtube.com/watch?v=1HpYDX8Z41g ?
Tai sutapimas?
dėl mūsų valstybės.Ar tikrai ji tokia silpna,kad vieno korumpuoto Druskininkų dėdės nesugeba išaiškinti.O jei užpuls Kremlius su savo caru ir kariauna?Nukraujavusi emigracijoje,moraliai palūžusi,nuskurdusi,patvirkusi,priklausoma nuo vartojimo,su naikinamu kaimu(tai yra Lietuvos šaknys)..Ar tikrai reikia,kad mūsų vaikai lietų kraują už tuos korumpuotus,neteisingus,nemylinčius tautos ir Lietuvos dėdes ir tetas?
to „Ima nerimas 2016-02-16 15:12” ar žinai ką reiškia žodis „caras”? Ar ne tame problema kad neturime „caro”, atsakyk pats sau po to kai susieškosi info ką reiškia žodis „caras”?
>too, google vertėjas žodį ažuolas verčia į žodį tą …?
Tegul Lietuvos moklsininkai pasisako ar tiesa kad 1086 vasario 16 buvo saulės užtemimas ir žemės drebėjimas vienu metu ir buvo nukryžiuotas Rodomiras vardu Jėzus Cargrade/Konstatinipolyje/Stambule?
žodžio ąžuolas reikšmės google vertėjuje :
cars – Царс – mongolų
Quercu – lotynų
Kam dar įdomu susieškokit ką reiškia Ventės Ragas
Tiesiog fantastiškai Former Bolsheviks ir jiems prijaučiantys dezinformatoriai ir kiti cacos lialios rašo: „Okupacinė vokiečių valdžia leido tą Vilniaus konferenciją sušaukti ir joje išrinkti Lietuvos Tarybą turėdama savų sumetimų. Ji tikėjo, kad ši taryba jiems padės geriau valdyti Lietuvą”. O va Rusija ir Lenkija neleisdavo, bet jos turėdavo gerų ketinimų lietuvių atžvilgiu, ane? Ne veltui VU docentai. Ir dabar tebeturi, žąsiukai su moksliniais laipsniais, tiesa?
Kad Lietuva atsikurtų turėjo būti įveikta carinė Rusijos imperija, o ją įveikė kas? Negi mūsų auksaburniai ir dezinformatoriai? Pamiršote ponai Brest-Litovsk’o taikos sutartį ir carinės Rusijos imperijos kapituliaciją. Mano senelis carinės Rusijos imperijos pusėje puolė Rytų Prūsiją, kovojo prieš vokiečius ir, Antrajame Žalgiryje pralaimėjęs, gavo Lietuvos Nepriklausomybę. Vieni mes nebūtume atsikūrę. Ir nereikia šlovinti Versalio, kuriame mes kaip ir vokiečiai praradome etnines ir ne etnines žemes – atkovojome ir gavome tik Kauno Lietuvą, mažesnę už Latviją. Didesnio pažeminimo nebuvome patyrę, kaip tada strateginės partnerės Lenkijos dėka.