Šiomis dienomis sukanka dvidešimt penkeri metai nuo įvykių, Lietuvos naujausioje istorijoje vadinamų „bananų baliumi“. Tai buvo vienas šiurkščiausių sovietų milicijos ir kariuomenės bandymų susidoroti su laisvės ir tiesos siekusiais protestuotojais. Užfiksuotas užsienio žurnalistų šis sovietų valdžios smurto proveržis paspartino Lietuvos laisvės bylą, paskatino Lietuvos TSR komunistų partijos vadovybės pokyčius, suartino dvi Lietuvos nepriklausomybės siekusias jėgas – Lietuvos Laisvės Lygą ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdį.
Kai pasklido žinia, jog 1988 rugsėjo 28 dieną Katedros (tuometinėje Gedimino) aikštėje Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) rengia mitingą 1939 metų Sovietų Sąjungos ir Vokietijos (Molotovo–Ribbentropo) sutarties slaptiesiems protokolams pasmerkti, žmonės rinkosi šeimomis, nešini trispalvėmis. Kad jis nesankcionuotas, didžioji dalis mitingo dalyvių nežinojo – šios informacijos valdžia, turėjusi žiniasklaidos monopolį, nepaskelbė.
Ir nors aikštės prieigose minią tramdyti pasiruošę specialieji daliniai, apsiginklavę metaliniais šarvais, plastikiniais skydais bei neperšaunamomis liemenėmis, ėmė buriuotis valanda anksčiau, jau apie 17 valandą, taikūs protestuotojai rinkosi į aikštę nekreipdami į juos dėmesio. Daugelis vėliau prisipažino, jog net ir grėsminga „tvarkos saugotojų“ išvaizda įspūdžio nedarė – tokia stipri buvo tuomet tvyrojusi laisvės dvasia.
Prasidėjus mitingui, apie 18 valandą, kai į susirinkusius žmones kreipėsi LLL lyderis Antanas Terleckas, aikštės prieigose stovėję kareiviai priartėjo prie susirinkusiųjų ir atitvėrę apie 5 tūkstančius žmonių, be jokio perspėjimo ėmė juos mušti guminėmis lazdomis – „bananais“. Susirinkę žmonės į okupantų smurtą reagavo įvairiai – vieni nesipriešino ir leidosi suimami, kiti atsakė tuo, kas pasitaikė po ranka – akmenimis, remontuojamo grindinio plytelėmis, visa aikštė skandavo „Okupantai lauk!“. Pasak liudytojų, tokie susistumdymai, grumtynės truko apie porą valandų. Sutemus, tarsi gavę komandą atsitraukti, vidaus kariuomenės daliniai paliko aikštę ir mitingas buvo atnaujintas. Mintimis dalinosi A. Andreika, kunigai R. Grigas, P. K. Kriščiukaitis, R. Puzonas, Z. Sabaliauskas ir kiti. Kalbėtojai pasisakė už visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo SSRS, buvo siūlyta eiti prie Gedimino bokšto ir pakeisti LTSR vėliavą į Trispalvę.
Viena iš mitingo puolimą mačiusių liudytojų N. Narbutienė prisimena: „Prasidėjus mitingui […] baudėjai su bananais puolė stumti minią atgal. Beginklius žmones, kurie jokių chuliganiškų veiksmų nepradėjo, jokių antitarybinių šūkių nešaukė, o apsisukę bandė eiti atgal, užpuolė vandalai su šalmais ir „bananais“. Pati aiškiai mačiau, kaip norinčius išvengti konflikto žmones baudėjai patys pirmieji stvėrė ir, laikydami viena ranka, kita sadistiškai mušė bananais per nugarą, galvą, kur pakliuvo“ („Atgimimas“, 1988 m. spalio 15, Nr. 3, p. 1).
V. Landsbergis savo politinėje autobiografijoje „Lūžis prie Baltijos“ tą Atgimimo epizodą prisimindamas rašo: „Matydamas video įrašą, aš stebėjausi, kad tų kareivių ten neužmušė, nes sunku susivaldyti, kai po ranka yra krūvos didelių akmenų, o čia, šalia, muša tavo merginą. Vėliau kareiviai skundėsi, kad į juos kažką mėtė ir įžeidinėjo, ir tada jie atseit neturėjo išeities, tik pulti žmones. Vieną merginą apkaltino, kad ji užpuolė kareivį, numušė jo šalmą, ir tada vargšas turėjęs gintis. Iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai, nes jie pirmi puolė ir tik paskui truputį gavo atgal. Kai ėmė temti, ir pasidarė labai pavojinga padėtis, Vidaus reikalų ministro pavaduotojas įsakė kariuomenę atitraukti“ (Vilnius: Vaga, 1997, p. 118).
Po kelių dienų paskelbtame Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pareiškime bus tvirtinama, jog smurto griebtasi dėl to, kad mitinge LLL stengėsi „supriešinti Lietuvos ir Tarybų Sąjungos interesus, apšmeižti Komunistų partijos politiką, kurstyti tautinę nesantaiką“ ir todėl valdžiai nieko kito neliko kaip pasipriešinti tokiems antitarybiniams veiksmams ir, žinoma, panaudoti fizinę jėgą („Tiesa“, 1988 m. spalio 2 d., Nr. 228, p. 3).
Iškart po „bananų baliaus“ disidentas A. Andreika ir jo bendraminčiai nusprendė atnaujinti bado streiką – sovietų vyriausybė vis dar delsė paleisti į laisvę politinius kalinių ir tremtinius. Pasklidusi žinia apie bado streiką valdžią paskatino ir vėl griebtis smurto veiksmų: ankstų rugsėjo 29-osios rytą į Katedros aikštę įsiveržę šalmuoti, skydais prisidengę, guminėmis lazdomis ginkluoti kareiviai itin žiauriai sumušė badautojus ir uždarė juos į areštinę T. Kosciuškos gatvėje. Liudytojų teigimu, kojomis trypdami lietuviškas trispalves smogikai rusiškai šaukė: „Vot vam svoboda! My vam napomnim Karabach!“ („Štai, jums laisvė! Mes jums priminsime Karabachą!“).
Po šių smurtinių sovietų valdžios išpuolių į Gedimino aikštę spontaniškai, niekieno nekviečiami rinkosi žmonės reikalauti išlaisvinti išvakarėse suimtus Laisvės Lygos aktyvistus ir protestuotojus. Šiame pikete kalbėjo ir Sąjūdžio atstovai, iki tol tarsi laikęsi nuošaliau nuo LLL ir jų akcijų, tarp jų – ir Vytautas Landsbergis.
Rugsėjo 28–29 dienų įvykiai paskatino Lietuvos Komunistų partijos vadovybės kaitą: leidę jėgos struktūroms smurtauti prieš taikius žmones LKP CK pirmasis sekretorius R. Songaila ir antrasis sekretorius N. Mitkinas buvo priversti atsistatydinti. Į jų vietas buvo paskirti A. Brazauskas ir V. Beriozovas.
Keletas to istorinio įvykio nuotraukų:
Mitingo dalyviai, kelios minutės prieš milicininkų bei kareivių ataką.
Mitingo dalyviai atsiėmę aikštę.
Rugsėjo 29 d. įvyko pirmasis bendras Lygos ir Sąjūdžio mitingas, kuriame pareikštas protestas prieš žiaurų valdžios elgesį.