Rugpjūčio 21-ąją sukako 48 metai, kai 1968 m. Leonido Brežnevo vadovaujama Sovietų Sąjunga bei satelitinės Rytų Europos valstybės – Lenkija, Bulgarija, Rytų Vokietija ir Vengrija – nusprendė užgniaužti „Prahos pavasarį“ – viltį, jog dalinėmis reformomis galima suteikti socialistinei sistemai „žmogišką veidą“.
Į tuometinę Čekoslovakiją įsiveržę 200 tūkst. karių ir 5 tūkst. tankų brutalia karine jėga malšino bet kokį pasipriešinimą – to meto nuotraukos ir filmuoti kadrai liudija Prahos gatvėse užvirusius mūšius: karinės intervencijos nesustabdė nei prieš tankus stoję beginkliai protestuotojai, Molotovo kokteiliai.
Areštuotas ir į Maskvą išgabentas Čekoslovakijos komunistų partijos vadovas, demokratinių reformų pradininkas Aleksandras Dubčekas neva savo valia pasirašė pritarimą SSRS karinei invazijai.
Pirmaisiais karinio įsiveržimo mėnesiais žuvo per 100 žmonių, šimtai buvo sužeista, dar šimtai tūkstančių pasitraukė į Vakarus – vien Austrija priglobė per 200 tūkst. politinių pabėgėlių. Prasidėjo „normalizacijos procesas“ (eufemizmas, kuris reiškė psichologinį ir moralinį nepageidaujamų asmenų – reformų šalininkų ir pasipriešinimo judėjimo dalyvių – žlugdymą).
Siūlome prisiminti 68-ųjų metų rugpjūtį Prahos gatvėse – kai čekų ir slovakų tautos buvo kaip niekada vieningos ir stiprios.