Šis pasakojimas paimtas iš Anne Applebaum knygos „Gulago istorija“ („Baltos lankos“, 2009; iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė) bei papildytas detalėmis, rastomis rusiškose Chavos Volovič dienoraščio versijose internete.
Chava Volovič, politinė kalinė, buvo suimta 1937 m., lageryje jautėsi be galo vieniša ir tyčia norėjo pagimdyti kūdikį. Ypatingos meilės vaiko tėvui Chava nejautė, bet 1942 m. gimė mažoji Eleonora. Volovič kartu su kitomis dviem motinom gavo atskirą kambarėlį, dienomis, kai moterys dirbdavo, vaikus prižiūrėdavo nuo darbo atleista senė. Volovič rašo:
„Kiaurus metus kiekvieną naktį stovėdavau prie vaiko lovelės, rankiodavau blakes ir melsdavausi. Meldžiau Dievą pratęsti mano kančias dar šimtui metų, jei tik tai leistų man neišsiskirti su dukra. Meldžiau, kad mane paleistų drauge su ja, nesvarbu, net jei būčiau luošė ar elgeta. Meldžiau, kad leistų man ją užauginti, net jei dėl to tektų šliaužioti žmonėms po kojų kaulijant išmaldos. Bet Dievas neišklausė mano maldų. Mano kūdikis vos pradėjo vaikščioti, vos išgirdau jos pirmuosius žodžius, tą nuostabų, širdį šildantį žodį „mama“, kai mus, neatsižvelgdami į žiemos šalčius, aprengė skarmalais, įsodino į krovininį vagoną ir perkėlė į „motinų lagerį“ Čia mano putnusis angeliukas auksinėmis garbanomis netrukus virto išblyškusia šmėkla mėlynais šešėliais po akimis ir nuo šalčio žaizdotomis lūpomis.“
Volovič dirbo miško paruošų brigadoje, vėliau lentpjūvėje. Už papildomą ryšelį malkų, vaiknamio auklėtojos leisdavo jai dažniau, ne lankymo valandomis, pasimatyti su dukra.
„Mačiau, kaip rytais auklėtojos kelia vaikus. Smūgiais ir spyriais išstumdavo juos iš šaltų lovelių. Kumščiuodavo vaikus, šiurkščiai nutraukdavo naktinius ir nuprausdavo juos šaltu kaip ledas vandeniu. Vaikai net nedrįso verkti. Jie tik šniurkšėjo kaip senukai ir dusliais balsais ūkavo. Tas šiurpus ūkimas ištisas dienas buvo girdėti iš jų lovelių.“
„Auklėtoja atnešė iš virtuvės garuojantį dubenį košės ir išpilstė ją į atskirus indelius. Paskui čiupo arčiausiai esantį kūdikį, užlaužė jo rankas už nugaros, surišo jas rankšluosčiu ir ėmė šaukštą po šaukšto kišti į burnytę karštą košę, neleisdama nei praryti, tarsi maitintų kalakučiuką.“
Paskui, Eleonora prarado norą gyventi ir ėmė silpti.
„Niekada nepamiršiu, kaip ji apkabindavo mano kaklą liesomis rankytėmis ir vaitodavo „Mama, noriu namo“. Ji nepamiršo blakių pilnos lūšnos, kurioje išvydo dienos šviesą ir kurioje galėjo būti su mama. Mažoji Elelonora, kuriai buvo suėję 15 mėnesių, netrukus suprato, kad veltui prašosi „namo“. Ji liovėsi prašytis ir pas mane, kai ateidavau aplankyti, tik nusisukdavo tylėdama. Paskutinę gyvenimo dieną, kai paėmiau ją ant rankų (man buvo leista dukrą maitinti krūtimi), ji plačiai išplėstomis akimis spoksojo kažkur į tolumą, paskui pradėjo silpnučiais kumštukais mušti mane per veidą, draskyti krūtinę, kandžiotis. Netrukus parodė savo lovą.
Vakare, kai atėjau nešina malkomis, jos lovelė jau buvo tuščia. Radau ją nuogą lavoninėje, paguldytą greta kitų kalinių lavonų. Šiame pasaulyje ji gyveno metus ir keturis mėnesius ir mirė 1944 m. kovo 3 d.“
Chava nuvalė sniegą nuo dviejų vaiknamio korpusų stogų. Už tai gavo keletą papildomų riekių duonos, pridėjo prie jų savąjį dienos davinį ir iškeitė duoną į vaikišką karstelį. Lagerio brigadininkas buvo toks malonus, kad sutiko nuvežti karstelį į kapines. Chava laidotuvėse nedalyvavo – jos neišleido už zonos ribų – ir niekada nesužinojo, kur yra jos dukros kapas.
Dažnai kartu su Volovič atsiminimais pateikiama ir ši nuotrauka su prierašu „Lagerio darželis: papuošta Kalėdų eglutė“. Niekur nenurodyta, kas konkrečiai yra nuotraukoje užfiksuoti vaikai, todėl labai galimas dalykas, kad vienas iš jų – Chavos dukra Eleonora.
