DELFI.lt | 2011 m. birželio 15 d.
Lygiai prieš 71 metus – 1940 m. birželio 15 d. – Lietuvoje baigėsi du dešimtmečius trukęs nepriklausomos valstybės gyvenimo tarpsnis ir prasidėjo naujas istorinės dramos veiksmas: pusę šimtmečio užtrukusi svetimųjų okupacija.
Vakar, šios sukakties išvakarėse, Seimas priėmė dėmesio vertą rezoliuciją. Ji vadinasi „Dėl du šimtmečius trukusių kovų už laisvę“. Dokumentas išryškina nepertraukiamą tautos pastangą su pasigėrėtinu atkaklumu siekti laisvės, už ją kovoti ir aukotis. Antra vertus, jis suteikia progą ir susimąstyti: per tuos du šimtus metų vos 40 metų tebuvome laisvi, o likusieji ženklina vien pastangas – mirtiną riziką, kančias, praradimus ir aukas, sudėtus ant laisvės aukuro.
Kada laikas mirti?
Kodėl istorija taip apsti mums buvo nelaisvės amžiais, o laisvės dienų turėjome tiek nedaug?
Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“
Vertinimas griežtas, bet pagrindo turi. Argi ne paradoksas: lietuviai nėjo ginti laisvės kai turėjo savo valstybę, vadovybę, organizaciją, parengtą kariuomenę, tam tikrų išteklių, bet išėjo kovoti už laisvę, kai jau buvo nuginkluoti, dezorganizuoti, be resursų ir be vadovybės…
Ar tada buvo pats tinkamiausias laikas mirti?
Skendo neturte, bet pinigų negailėjo
Štai skaitau kun. Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštį, rašytą 1947 metais. Jį rado enkavedistai bunkeryje, prieš tai nukovę Tauro apygardos partizanų kapelioną.
J.Lelešius-Grafas rašo: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. […] Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. […] Jeigu mūsų nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.“
Atidavė ginklus ir beginklius žmones
Jei nežinotum kieno ir kada tai rašyta, nebūtų lengva suprasti apie kurią Lietuvą rašoma. Kapelionas tęsia: „Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą. […] Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties. […] Nereikia Lietuvai elgetų, nes visiems pakanka duonos, nereikia taip pat ir ponų, kurie valgytų kitų prakaitu uždirbtą duoną.
Gal daugelis sakys: o iš kur valstybė viskam gaus pajamų. Tik prisiminkime, kiek valstybė skyrė Ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams. Visa buvo skiriama ir skelbiama, kad, jeigu tik priešas bandys pulti mūsų šalį, mes mokėsime ją apginti. Tai buvo gražu, kažkas tokio šventa, idealu. Ginti savo tėvų žemę ir už ją žūti.
Bet praktika parodė visai ką kita. Kur dingo tie ginklai? Kur šiandien tie diginalais pasipuošę karininkai? Kai tėvynei pavojus – jų nėra. Tai kam reikėjo apgaudinėti mūsų tautą, kuri tikėjosi ir turėjo teisę reikalauti, kad tas ginklas būtų atkreiptas į priešą, kad ponai karininkai stotų kartu su tais kaimo artojėliais ginti Tėvynės. Šiandien Lietuvos klausimas pasaulinėje politikoje stovėtų kitaip, jeigu būtume pasipriešinę keturiasdešimtais metais rusams. O dabar atidavėme ir ginklus, ir beginklius žmones.
Ar gulėtų šiauduose?
Esu tikras, kad daugiau kraujo nebūtų pralieta ant Lietuvos žemės karo metu negu dabar, kada nuklojome Sibiro ir Altajaus kalnus tremtinių kaulais. Kiek žuvo partizanų, kiek išmirė žmonių kalėjimuose, kuriuos sadistai nukankino.
Mes, partizanai, savo vadovybėje pasigendame karininkų. Jie davė iškilmingą priesaiką Tėvynę ginti ir jos neapleisti. Kur jie dabar, kaip drįso tautos akivaizdoje sulaužyti duotą priesaiką? Mes visur jų rasime – ir užsienyje, ir rusų bei vokiečių armijoje, ir tarnaujant bolševikams, net dirbančių enkavėdė organuose, tik maža yra partizanų eilėse, nes čia gresia kiekviena minutę mirtis.
O jeigu ponai tautininkai pramatė, kad jie nedrįs pakelti ginklo prieš išorės priešus, tai kuriam galui jie mulkino tautą? Tą pinigų dalį, kurią išleido kariuomenei, galėjo skirti tautos auklėjimui, švietimui, socialinei padėčiai pakelti, darbininkų ir ūkininkų būklei pagerinti, žemės kultūrai pakelti, o dabar visko netekome. […]
Ar šiandien mes, partizanai, turėtume gulėti šiauduose, slapstytis miškuose, jeigu visa tauta būtų priauklėta, jeigu biednuomenė ir darbininkija nebūtų Smetonos ministerių kabineto apvilta. […] Negalima dovanoti tautos duobkasiam, kurie dirba bolševikų naudai, bet nemažai yra kalti ir tie, kurie ruošė kelią bolševizmui Lietuvoje.“
Už ereziją ketino nušauti
„Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama, – autobiografijoje rašo geografas, įžvalgus geopolitikos žinovas prof. Kazys Pakštas. – Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik [kaimiečiai] bus apvogti, dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“
Savo profesijos kolegai geografui prof. Steponui Kolupailai 1960 m. vasario 4 d. laiške K. Pakštas rašė: „1938 m. rudenį pradėjau valdžios atstovus įtikinėti (tik žodžiu, gan intymiai) susirūpinti planinga ir ne vieša evakuacija kai kurių kultūrinių turtų ir studentų, iš kurių turėtų būti paruošti kandidatai į būsimus diplomatus tam 25 metų (ar net ilgesniam) periodui, kai Lietuva bus Rusijos kolonija. Siūliau savas sugestijas tiems žygiams gerai užmaskuoti, kad nekiltų panika. Bet kai kurie ministeriai ir tada jau sakė, kad reikėtų mane areštuoti už panikos kėlimą“.
Dar daugiau: „Karininkams pasakydavau, kad mūsų kariuomenė nepriklausomybės negins, nes jai tokios progos net nebus. Ketindavo karštesnieji mane nušauti už tą ereziją. Bet nežinau ką jie manė vėliau, kai nė vienas šūvis nebuvo priešui paleistas.“
„Visą 1939 m. pavasarį, – rašė K. Pakštas 1941-aisiais, jau būdamas Amerikoje, – sem>slankiojau po ministerių kabinetus, įkalbinėdamas pradėti pasiruošimą nelaimei sutikti, ruošti naują Lietuvos prisikėlimą. Pradėjau nuo [vėl naujo ministro] pirmininko gen. Jono Černiaus (pareigas ėjo 1939 kovą-balandį – V.V.). Jis maloniai pakalbėjo ir mane pasiuntė pas finansų ministerį, irgi generolą (Joną Sutkų). Tas pas savo direktorių (Mikalojų Lipčių). Panašiai kitose ministerijose. Teorinio pritarimo buvo ir šen, ir ten; bet visi buvo nusistatę darbus pavesti mažesniems, kurie yra įpratę savo valia nieko nedaryti. Rezultatai žinomi.“
„Patys prie duobės neisim“
Tuo „blogu pranašu“ netikėjo net ik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai, Jonas Vailokaitis, vienas turtingiausių prieškario Lietuvos žmonių, Ūkio banko direktorius, K. Pakštui sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, duočiau Tau vieną milijoną“ (lietuviškai akcijai Vakaruose remti – V.V.).
„Bet jis netikėjo, nedavė, viską prarado, buvo išvežtas Sibiran, kur žuvo“, – rašo Juozas Eretas.
Būdingas Gerardo Binkio, poeto Kazio Binkio sūnaus, 1941 m. sukilėlio ir pokario rezistento, vėliau – gulago kalinio, man pareikštas liudijimas: „Valstybės žlugimas be pasipriešinimo, pirmoji sovietų okupacija, 1941 m. sukilimas, po to užgriuvusi nacių okupacija paliko skaudų pėdsaką to meto jaunimo sieloje. 1944 m. antrąsyk sugrįžus bolševikams, daugumai jaunimo buvo aišku: priešintis reikia, negalima pasiduoti be šūvio, šūvis reikalingas.
Bet kaip priešintis? Kai nėra nei organizacijos, nei vadų, nei užtektinai ginklų, nei išteklių, nei aiškesnių perspektyvų? Ko tikėtis, ko laukti, kaip veikti? Nėra nė su kuo pasitarti – aukštieji politikai, vyresnieji karininkai, žymesnieji valstybininkai suimti, žuvo, pasitraukė į Vakarus arba stojo tarnauti okupantui. Nieko nebėra. Ką daryti, kuo pasikliauti? Atsidūrėme vakume. O jaunimas narsus, siekia ginklo. Bandau aiškinti kaip suprantu: svarbiausia išlikti, vengti kautynių.
Man atsako: „Kokios kautynės? 30-čiai vyrų turim tik 3 šautuvus, paskui juos valkiojamės. Bet mes ne žydai, patys prie duobės neisim. Ginsimės.“
Tai buvo jų pozicija. Žalio kaimo jaunimo pozicija…
Štai tokia buvo Lietuva. Pokarinė. Tokia buvo palikta…“
„Kaip paaiškint vakariečiui, kad 10 kartų daugiau etninių lietuvių žuvo po karo, negu karo metais? – klausia Millersvilio universiteto (JAV) istorijos prof. Saulius Sužiedėlis, ir čia pat priduria: – Jiems tai tiesiog netelpa galvoje.“
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.