„Bažnyčios žinios“ | 2012 Nr. 8 (386)
Pastaruoju metu visuomenėje vykstančios diskusijos su nauju aktualumu iškėlė klausimą, koks gi ryšys sieja teisę ir moralę. Šis klausimas yra beveik toks pat senas kaip ir patys pamąstymai apie tai, kas yra teisė. Tačiau mūsų laikais jis įdomus tuo, kad Lietuvos teisėje vyraujanti teisinio pozityvizmo atmaina dažnai pabrėžia teisės ir moralės atskirumą, kuris praktikoje paprastai reiškia, kad teisėsaugos institucijos gali remtis vien tik pozityviąja teise (net jei ji prieštarauja moralės normoms). Tai kažkuo primena teisininkų mėgstamą kartoti Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principą. Nors nei LR Konstitucija, nei kiti įstatymai expresis verbis nėra tokio principo įtvirtinę. Kita vertus, dalies visuomenės nuotaikas vadinamųjų Garliavos įvykių fone galima interpretuoti kaip protestą prieš valstybės teisinę santvarką, besiremiančią teisės atskyrimu nuo moralės. Nors teisinėje praktikoje bei studentams dėstomoje teorijoje vyrauja požiūris, kad teisė ir moralė yra atskiros ir autonomiškos visuomenės gyvenimą reguliuojančių normų sferos, toks požiūris ne tik gali, bet ir turi būti vertinamas kritiškai.
Kad moralės ir teisės santykio klausimas nėra vienareikšmiškai išspręstas pačioje pozityviojoje teisėje, liudija aukščiausio šalies įstatymo – Konstitucijos – nuostatos. Savaime aišku, joks pozityviosios teisės aktas, įskaitant Konstituciją, negali būti kriterijus sprendžiant santykio tarp pozityviosios teisės ir moralės normų klausimą. Tačiau jis gali padėti iliustruoti problemas, kurios kyla bandant atriboti teisę ir moralę. LR Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ (109 str. 1 dalis), nėra lengvai suderinama su kita Konstitucijos nuostata, kad „Teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo“ (109 str. 3 dalis). Jei valstybėje teisingumas nėra suprantamas ir įgyvendinamas mechaniškai bei formaliai, galima nesunkiai įsivaizduoti situaciją, kai teisingumo įgyvendinimo siekiantis teismas gali nuspręsti netaikyti kokio nors įstatymo todėl, kad jo taikymas iš esmės prieštarautų teisingumui. Tačiau taip elgdamasis teismas aiškiai klausytų ne „tik įstatymo“. Ši dilema parodo, kad teisingos teisinės valstybės įgyvendinimas negali remtis tik teismų ir kitų teisę taikančių valstybės institucijų formaliu klusnumu pozityviajai teisei. Kita vertus, net ir pripažįstant, jog moralė yra neatskiriamai susijusi su teise, lieka nemažai probleminių klausimų: kokiu pagrindu moralės principai ir reikalavimai gali būti laikomi teisės šaltiniu (jei jie nėra įtvirtinti pozityviosios teisės normų), kada ir kaip teismai gali taikyti moralines normas, ar moralės normos yra pakankamai objektyvios, kad galėtų tapti teisės šaltiniu teismams ir kitoms valstybės institucijoms, galiausiai kokia turi būti teisė, kad asmenys turėtų priežastį jai paklusti?
Bene išsamiausiai į šiuos klausimus bando atsakyti prigimtinės teisės samprata. Pati prigimtinė teisė plačiąja prasme yra ne tik teisės, bet ir etikos, politikos, ekonomikos teorija. Siaurąja prasme prigimtinė teisė yra teisės teorija besiremianti idėja, kad teisė, kaip mąstančių būtybių visuomenės gyvenimą reguliuojanti tvarka, turi paklusti aukštesniems reikalavimams ir principams. Kitaip tariant, teisė prigimtinės teisės požiūriu negali būti griežtai atsieta nuo moralės. Negana to, pačios moralės normos yra būtina teisės sudėtinė dalis. Tačiau, kad moralės reikalavimai galėtų būti teisės šaltiniu, jie turi būti pakankamai objektyvūs.[1] Priešingu atveju rėmimasis moralės standartais, kurie ne tik konkuruoja su pozityviosios teisės normomis, bet ir yra jų vertinimo kriterijus, mažai kuo skirtųsi nuo teisės pajungimo atskirų individų subjektyvioms vertybėms ar nuomonėms. Moralės normų, kaip teisės šaltinio, objektyvumas gali būti grindžiamas dviem būdais. Viena vertus, teismai ir kitos teisę taikančios valstybės institucijos gali remtis tuo, kas vadinama visuomenės morale. Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnio antra dalis nustato, kad „laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas, ir tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje jos saugumo interesams, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Visuomenės moralė gali būti tam tikra prasme objektyvus, empiriškai patikrinamas kriterijus. Tačiau rėmimasis tam tikrų moralinių nuostatų paplitimu visuomenėje nebūtinai atsako, kokia turi būti teisinga visuomenės tvarka. Dauguma visuomenės narių gali nepaisyti tam tikrų esminių moralinių normų arba vadovautis moralės normomis, neduodančiomis pagrindo jas laikyti galutiniu teisingumo kriterijumi kitų teisės normų atžvilgiu. Kita vertus, moralės normų, kaip teisės šaltinio, objektyvumas gali būti grindžiamas tuo, kad egzistuoja pakankamai protinga priežastis visuomenei laikytis jų reikalavimų nustatant visuomenės gyvenimo tvarką.
Klasikinė prigimtinės teisės teorija remiasi Tomo Akviniečio iškeltu pamatiniu prigimtinės teisės principu – daryti gera ir vengti blogio. Šis principas, pasak šiuolaikinių prigimtinės teisės teoretikų, taip pat gali būti laikomas ir žmogaus veiksmų protingumo vertinimo principu.[2] Veiksmai, kuriais siekiama gėrio, gali būti suprantami kaip turintys prasmę. Savo ruožtu toks traktavimas leidžia kalbėti apie prigimtinę teisės teoriją kaip teoriją, kuri remiasi teisinės tvarkos protingumo prielaida. Žmogaus veiksmai gali būti laikomi protingais, jei turi protingą priežastį. Pakankama priežastis protingoms būtybėms veikti yra jų protu suvokiamas gėris arba gėriai. Praktinis protas yra tai, kas skatina pasirinkti gėrį ir nurodo, kaip jis turi būti siekiamas. Moralės reikalavimai, kurie yra ne kas kita, kaip praktinio proto reikalavimai, apima abu šiuos aspektus. Tačiau, kad veiksmas būtų moralus, neužtenka tiesiog tik siekti gėrio. Gėrio turi būti siekiama tam tikru moraliu būdu. Kitaip tariant, turi egzistuoti ne tik objektyvūs gėriai, bet ir taisyklės, leidžiančios iš įvairių galimų gėrio siekimo būdų pasirinkti moraliniu požiūriu pranašiausią. Kad moralės reikalavimai galėtų būti teisės šaltinis ir teisės taikymo kriterijus, tiek gėriai, į kuriuos moralės reikalavimai nukreipia žmogaus veiksmus, tiek taisyklės, kuriomis vadovaujamasi siekiant gėrių, turi pasižymėti ne vien objektyvumu, bet ir universalumu. Tačiau ar tai įmanoma atsižvelgiant į žmogiškų skonių, polinkių ir troškimų įvairovę?[3] Prigimtinės teisės teoretikai pamatinių žmogaus gėrių universalumą grindžia skirtingais, tačiau nebūtinai vienas kitą paneigiančiais argumentais. Prigimtinio gėrio, į kurį kreipia praktinis protas, universalumas gali būti išvedamas iš tam tikrų visų žmonių prigimčiai būdingų troškimų ir polinkių. Pavyzdžiui, visiems normaliems žmonėms būdingas troškimas gyventi ir vengti smurtinės mirties. Taip pat jis gali būti išvedamas remiantis įžvalga, kad visiems žmonėms iš prigimties būdingi tam tikri gebėjimai. Todėl gėriai yra tai, kas padeda žmonėms iš prigimties būdingus gebėjimus išskleisti ir ištobulinti. Tokia prigimtinio gėrio samprata atsispindi Romano Guardini įžvalgoje: „daryti gėrį reiškia tai, kas egzistenciją daro vaisingą ir turtingą. Tad gėris yra tai, kas gyvenimą išlaiko ir veda į pilnatvę, bet tik tada, kai tai daroma dėl jo paties“.[4] Pasak Guardini, kad siekiamas gėris taptų moraliniu gėriu, jis turi būti „daromas dėl jo paties“. Tačiau, kad gėris būtų daromas dėl jo paties, jis pats turi būti gėris savyje. Praktinis protas, skatindamas daryti gera ir vengti blogio, galiausiai mus kreipia į gėrius, kurie yra gėriai patys savyje. Vienas iškiliausių šiuolaikinių laikų prigimtinės teisės teoretikų Johnas Finnis tokius gėrius savyje vadina pamatiniais gėriais. Jo teigimu, pamatiniai gėriai negali būti suredukuojami iki bendresnių gėrių ar išvedami iš kitų gėrių. Taip pat vieni pamatiniai gėriai negali būti pakeičiami kitais. Kad žmogaus egzistencija būtų „vaisinga ir turtinga“, reikia ne vieno ar kelių, bet visumos pamatinių gėrių. Tokiems pamatiniams žmogiškiesiems gėriams priklauso gyvenimas ir sveikata, pažinimas, harmoningas sugyvenimas su kitais žmonėmis.[5] Pamatiniai gėriai gali būti siekiami ir įgyvendinami įvairiais būdais, kurie moraliniu požiūriu nėra vienodos vertės. Pavyzdžiui, nusikaltimas taip pat gali būti to, ką galima laikyti pamatiniu gėriu, siekimo būdas. Tam, kad moralės normos galėtų funkcionuoti kaip universalios bei visuotinės, jos turi ne vien kreipti į tam tikro gėrio siekimą, bet ir duoti universalias gaires, kuriomis vadovaujantis pamatiniai gėriai gali būti pasiekiami konkrečiose situacijose. Germainas Grisezas, sekdamas prigimtinės teisės tradicija, siūlo universalios taisyklės formuluotę, kurią jis vadina pirmuoju moralės principu: „savanoriškai veikiant dėl žmogiškųjų gėrių ir vengiant to, kas jiems prieštarauja, privaloma pasirinkti ar kitaip siekti tik tų [gėrio įgyvendinimo] galimybių, kurios suderinamos su integralaus savęs išpildymo siekiu“.[6]
Tačiau net jei galima sutikti, jog egzistuoja universalūs žmogiškieji gėriai bei universalūs moraliniai principai, nurodantys gaires, kaip šių gėrių siekti, ar to pakanka norint moralės principus ir reikalavimus laikyti lygiaverčiu teisės šaltiniu pozityviosioms teisės normoms? Čia atkreiptinas dėmesys, kad moralės nelaikymas teisės šaltiniu bei integralia teisės dalimi savaime nereiškia, jog moralė nedaro jokios įtakos teisei. Net ir nepripažindamos moralės kaip teisės šaltinio, teisėkūros bei teisės taikymo institucijos gali atsižvelgti į moralės principus. Ypač tai pasakytina apie įstatymų leidėjus, kurie leisdami įstatymus dažnai moralines nuostatas paverčia teisinėmis normomis. Tačiau toks atsižvelgimas į moralę teisėkūroje bei justicijoje savaime nesuteikia moralės normoms statuso, leidžiančio jas laikyti teisiniu kriterijumi sprendžiant dėl atskirų teisės normų teisėtumo bei galiojimo. Taip pat toks atsižvelgimas dar neleidžia daryti išvados apie būtiną teisės ir moralės sąsają.
Siekiant suprasti ryšį, siejantį moralę ir teisę, svarbu atkreipti dėmesį į žmogaus kaip visuomeninės būtybės prigimtį. Žmogus iš prigimties savo visaverčio žmogiško klestėjimo negali pasiekti be bendruomenės ir visuomenės. Tam tikri žmogaus pamatiniai gėriai gali būti realizuojami tik visuomenėje ir visuomenei padedant. Kad žmogaus visaverčiam klestėjimui būtini pamatiniai gėriai būtų prieinami kiekvienam individui, visuomenėje turi egzistuoti tam tikra tvarka. Kadangi pamatiniai visuomenės gėriai individams gali būti prienami įvairiais būdais, nustatant tvarką neužtenka tik tiesiogiai iš pamatinių moralinių principų išvedamų taisyklių. Tam reikia taisyklių, kurios iš kelių lygiaverčių tvarkos variantų pasirenka kurį nors vieną, kaip privalomą visiems visuomenės nariams. Pavyzdžiui, pamatinis sveikatos ir gyvybės gėris nebus iki galo prieinamas, jei nebus saugumą sveikatai ir gyvybei keliuose užtikrinančių eismo taisyklių. O taisyklės gali nustatyti tiek judėjimą dešine, tiek kaire kelio puse, abiem atvejais vienodai siekti to paties pamatinio gėrio. Šiuo atveju pats taisyklių buvimas yra tam tikras gėris, sukuriantis naują moralinę pareigą jų laikytis. Pareigą, kurios anksčiau nebuvo. Šis pavyzdys atkreipia mūsų dėmesį į du svarbius dalykus. Pirmiausia, kad kasdieniame gyvenime būtų pasiekti pamatiniai gėriai, į kuriuos mus kreipia praktinio proto principas, vien tik moralės normų ir iš jų tiesiogiai išvedamų taisyklių neužtenka. Būtina pozityviosios teisės normomis nustatoma protinga ir teisinga teisinė tvarka. Kita vertus, moraliniai reikalavimai gali kilti ne tik iš pamatinių gėrių bei moralinių principų, bet ir iš pozityviosios teisės normų. Pavyzdžiui, asmuo, kuris nesilaiko kelių eismo taisyklių, pažeidžia ne tik teisės, bet ir moralės reikalavimus.
Bet jeigu gėriai, į kuriuos esame kreipiami moralės reikalavimų, gali būti visiškai realizuojami tik remiantis pozityviąja teise, ar tai reiškia, jog ir pati pozityvioji teisė negali visavertiškai egzistuoti atskirai nuo moralės? Atsakymas į šį klausimą kyla iš atsakymo į kitą klausimą – kaip ir kodėl pozityvioji teisė suteikia priežastį jai paklusti? Pozityvioji teisė pati savaime nesuteikia vidinių priežasčių jai paklusti. Vidinė priežastis paklusti pozityviosios teisės nuostatoms kyla tuomet, jei tos nuostatos mus kreipia į tai, ką mes praktinio proto pagalba suvokiame kaip gėrį. O praktinis protas negali kreipti į tai, kas iš esmės prieštarautų moralinėms nuostatoms. Atsiejus teisę nuo moralinių nuostatų, nebelieka vidinių priežasčių laikytis teisės normų. Nesant vidinių priežasčių, teisė lieka teisės normų, kurių veikimas užtikrinamas tik valstybės prievarta, sistema. Ar teisė, kurios galiojimas remiasi tik valstybės prievarta, gali apskritai būti laikoma tikra teise? Žinomas posakis lex iniusta non est lex dažnai yra interpretuojamas kaip teiginys, jog įstatymas, neatitinkantis teisingumo (kuris yra pirmiausia moralės kategorija) reikalavimų, apskritai nėra teisė. Į tai teisinio pozityvizmo atstovai atsikerta, kad net tokios teisingumo ir pamatinių žmogaus gėrių bei teisių nepaisiusios valstybės kaip Sovietų Sąjunga ar nacistinė Vokietija nepaneigiamai turėjo veikiančius įstatymus ir teisinę sistemą. Anot jų, tai, kad tos sistemos nesilaikė esminių moralės principų reikalavimų, nepanaikino fakto, jog jose egzistavo teisė. Tarp šiuolaikinių prigimtinės teisės atstovų vyrauja labiau niuansuota lex iniusta non est lex principo interpretacija. Jų manymu, teisingesnis šio principo aiškinimas būtų ne tai, kad neteisingas įstatymas nėra įstatymas, bet kad neteisingam įstatymui trūksta tam tikrų esminių savybių, kurios jį padaro visaverčiu įstatymu.[7] Analogiškai gali būti aiškinamas posakis, jog blogas gydytojas nėra gydytojas arba blogas mokytojas nėra mokytojas. Tiek blogas gydytojas, tiek blogas mokytojas gali formaliai atlikti savo profesines funkcijas. Tačiau jų atlikimas pasižymės esminiais trūkumais. Jiems trūks esminių savybių savo profesinėms funkcijoms visavertiškai vykdyti. Neteisingas įstatymas formaliai išlieka įstatymas, jei atitinka formalius teisės normų galiojimo ir teisėtumo kriterijus. Tačiau tam, kad jis galėtų visavertiškai funkcionuoti kaip įstatymas, jam trūksta esminių savybių. Nuo moralės principų bei reikalavimų atskirta teisė praranda tam tikras savo esmines savybes. Ji praranda galimybę apeliuoti į praktinį protą, kreipiantį mūsų veiksmus gėrio linkme. Įstatymai ir teisė, kurie neduoda priežasties jais vadovautis, negali visavertiškai funkcionuoti. Nesant arba trūkstant visavertiškų įstatymų, savo ruožtu negali visavertiškai funkcionuoti ir pilietinė visuomenė, apie kurią pastaruoju metu tiek daug kalbama. Vien tik pozityviąja teise besiremianti visuomenė rimtai rizikuoja ilgainiui tapti atskirų visuomenės grupių kovos dėl savo interesų lauku. Kovos, kurioje net žmogaus teisės paverčiamos atskirų grupių interesų įtvirtinimo priemone.
Jau senovės graikai ir romėnai pastebėjo, kad nepaisant kultūrinių, tautinių, ekonominių skirtumų skirtingos tautos turi panašias ar net identiškas teisės normas. Praktiškai visose tautose egzistuoja normos, leidžiančios nukentėjusiai pusei kreiptis dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, draudžiančios nekalto žmogaus nužudymą, testamento klastojimą ir taip toliau. Romėnai šį reiškinį pavadino ius gentium. Ius gentium fenomenas rodo, kad bet koks bandymas nustatyti protingą tvarką, kurioje atskiri individai, šeimos ir kiti visuomeniniai dariniai galėtų bent patenkinamai egzistuoti, veda prie išvados apie tam tikrus būtinus principus, kurių turi laikytis teisinė sistema.[8] Finnis tokių teisės principų bei taisyklių egzistavimą vadina racionalia teisinės tvarkos būtinybe, kylančia iš poreikio apsaugoti tai, kas negali teisėje būti laisvo pasirinkimo objektu[9]. Kitaip tariant, tam tikrus universalius pamatinius žmogaus gėrius, be kurių teisinė tvarka negalėtų būti laikoma nei teisinga, nei protinga. Tomas Akvinietis tokių aukštesnių teisės principų bei taisyklių egzistavimą grindė tuo, kad jos protu gali būti tiesiogiai išvedamos iš aukščiausiųjų moralės principų, kurių pažinimas yra prieinamas visiems žmonėms.[10] Šiuolaikinė tarptautinė teisė laikosi nuostatos, kad civilizuotos tautos turi laikytis tam tikrų teisės normų bei principų nepriklausomai nuo to, ar toje valstybėje egzistuoja atitinkami įstatymai arba sutartiniai įsipareigojimai šių normų ir principų laikytis. Tarptautinėje teisėje tokia „aukštesnė teisė“, kurios laikytis privalo visos valstybės, vadinama ius cogens. Ius cogens taikoma taip, lyg ji būtų teisė, savaime galiojanti kiekvienoje valstybėje. Ius cogens pavyzdys gali būti nuostata, kad valstybė negali išsiųsti pabėgėlio atgal į valstybę, kurioje jam gresia kankinimai ar mirtis. Tokie teisės aukštesnieji principai nėra tik tarptautinėje bendruomenėje priimtos moralės normos, į kurias turi atsižvelgti valstybės bei tarptautinės organizacijos. Jie yra laikomi pačios teisės dalimi. Būdami „racionalia teisinės sistemos būtinybe“, šie aukštesnieji teisės principai bei taisyklės teisinėje sistemoje gali veiksmingai funkcionuoti tik tuomet, jeigu jie veikia pačios „teisinės sistemos viduje“ ir tiesiogiai saisto teismus bei kitas teisės taikymo institucijas. Iškėlus juos „už teisinės sistemos ribų“, suteikiant jiems tik visuomenėje priimtos moralės statusą, teisinė sistema nustotų funkcionuoti kaip tvarka, padedanti visiems visuomenės nariams pasiekti žmogiško klestėjimo. Nesivadovaudama aukštesniaisiais teisės principais teisė lengvai virsta biurokratinės valdžios aparato bei galingųjų interesų užtikrinimo priemone.
Net jei vadovaujamasi tik pozityvistine teise, griežtai atskiriančia teisės ir moralės normas, moralės reikalavimų paisymas išlieka aktuali problema. Tokie šiuolaikiniai pozityvistinės teisės teoretikai kaip Josephas Razas laikosi nuostatos, kad teismai turi pareigą tam tikrais atvejais taikyti moralės principus ar taisykles, net jei tai reiškia galiojančios teisės pakeitimą ar jos atsisakymą[11]. Taikant tokią nuostatą nacistinės Vokietijos atvejui, galima būtų sakyti, kad tuometiniai Vokietijos teismai turėjo atsisakyti taikyti tam tikras teisės normas, kadangi jos, nors būdamos galiojanti teisė, moraliniu požiūriu buvo pernelyg neteisingos. Prigimtinės teisės teorija, nors visiškai pritardama požiūriui, kad iš esmės neteisingi įstatymai neturi būti taikomi, pateikia kitokį pateisinimą. Prigimtinės teisės požiūriu moraliniai principai ir taisyklės, išvedami tiesiogiai iš pirmųjų moralės principų, nėra už teisės ribų. Jie yra integrali teisės dalis. Jais vadovaudamasis teismas ar kita teisės institucija ne atsisako vadovautis teise ir įstatymais, bet vadovaujasi „aukštesniąja teise“, kuri yra neatsiejama kiekvienos civilizuotos teisinės sistemos dalis. Kadangi prigimtiniai įstatymai prigimtinės teisės požiūriu priklauso pačiai teisei (o ne nuo teisės atskirai visuomenės moralei), jie drauge apsaugo visuomenę nuo teismų savivalės. Kaip ir aukštesnės bei žemesnės galios teisės normų kolizijos atveju, teismas turi taikyti aukštesnės galios normą. Tačiau jis taip pat lieka įpareigotas laikytis kitų normų, kurios neprieštarauja aukštesnėms normoms. O prieštaraujančią normą pakeisti arba taikyti taip, kad ji būtų suderinama su tomis pozityviosios teisės normomis, kurios neprieštarauja teisingumui bei aukštesniems teisės principams. Remiantis šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Konstitucijos norma, kad nagrinėdami bylas teismai „klauso tik įstatymo“, gali būti iki galo ir be prieštaravimų įgyvendinama tik tuomet, jei valstybė vadovaujasi ne tik pozityviąja teise, bet ir prigimtiniais įstatymais.
Nuorodos:
[1] John Finnis, „Natural Law Theories“, in The Stanford Encyclopedia of Philosophy, ed. Edward N. Zalta, Fall 2011., 2011, http://plato.stanford.edu/archives/fall2011/entries/naturallaw-theories/.
[2] Mark Murphy, „The Natural Law Tradition in Ethics“, in The Stanford Encyclopedia of Philosophy, ed. Edward N. Zalta, Winter 2011., 2011, http://plato.stanford.edu/archives/ win2011/entries/natural-law-ethics/.
[3] Ibid.
[4] Tarptautinė teologijos komisija, „Visuotinės etikos paieška: naujas požiūris į prigimtinį įstatymą“, Bažnyčios žinios, Nr. 4/340 (Vasario 27, 2010), 21.
[5] Finnis, „Natural Law Theories“.
[6] Ibid.
[7] Ibid.
[8] Ibid.
[9] Ibid.
[10] Ibid.
[11] Ibid.