Minėdami s. Ados-Benvenutos Urbonaitės (1921-09-03–2009-05-29) šimtmetį dalijamės XXIII eilinio metų sekmadienio homilija, kurią kun. Nerijus Pipiras perskaitė šių metų rugsėjo 5-ąją Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje apmąstydamas s.Ados-Benvenutos Urbonaitės „pavedėjimo link Jėzaus“ tarnystę, ne mažiau aktualią ir šiais laikais, nors priežastys, dėl kurių nūnai esame ištikti dvasinės kurčnebylystės, atrodytų, ir kitokios nei sovietmečiu.
Ta pačia proga primename ir dr. Donato Stakišaičio atsisveikinimo su s. Ada kalbą. Joje jis ne tik apžvelgia nenuilstančios ir bebaimės bendražygės indėlį rengiant ir platinant uždraustą religinę bei filosofinę literatūrą, bet ir atskleidžia tuos šaltinius, iš kurių ir radosi šios „kilnios didvyrio dvasios vienuolės“ drąsa bei pasišventimas, subrandinęs ir ypatingų vaisių. Vienas jų – pogrindžio sąlygomis s. Ados leistas ir redaguotas jaunimui skirtas religinės minties žurnalas „Rūpintojėlis“, per 26 numerius subūręs apie 60 autorių, platintas kartu su „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, bet taip ir nesusektas, vienas iš pirmųjų paskelbęs Vasario 16-osios Akto tekstą bei faksimilę, nusikalstamo Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus. Čia buvo publikuojami politinių kalinių laiškai, pamokslai, daug dėmesio skiriama asmenybės krikščioniškam, pilietiniam ugdymui. (Visas pogrindžio leidinio „Rūpintojėlis“ numerių rinkinys yra mons. A. Svarinsko įkurtame portale partizanai.org (skaityti ČIA).
Homilija
Prie Jėzaus atveda kurčnebylį. Atrodo, tokia paprasta scena. Evangelijose skaitome, kaip tiesiog ten, kur Viešpats buvodavo, žmonės sunešdavo ligonius.
Tas kurčnebylys gal ir galėtų nieko nereikšti, gal ir galėtų sėkmingai nugrimzti į statistikos stalčiukus. Vis dėlto žmonės jį atveda prie Jėzaus, buvusio Dekapolio krašto, helenizuoto krašto, viduryje. Ši mažytė detalė vis dėlto yra simboliška, iškalbinga ir viltinga.
Modernus kraštas, kupinas galimybių ir laimėjimų. Vis dėlto kaip dažnai modernybė padaro žmogų kurčią Dievo žodžiui, artimui, aplinkai. Tuomet pats žmogus Tampa tiesa, negirdėdamas kitos Tiesos. Pasinėręs į modernybę, žmogus praranda ir save, nes nebegali girdėti ne tik Dievo, bet ir žmogaus balso. Štai kokia yra ta dvasinė kurčnebylystė. Vis dėlto išeitis yra. Evangelijos nebylys atvedamas pas Jėzų.
Brangieji, visa tai atrodo smulkmena, į kurią gal nekreiptume dėmesio. Tačiau ir smulkmenos yra labai svarbios. Atvesti prie Jėzaus visus, kurie negirdi ar vis labiau ima negirdėti nei Dievo, nei žmogaus balso. Atvesti tuos, kurie balansuoja ties išnykimo riba, nes prarado ir taip trapų vertybinį orientyrą. Viešpats yra pasirengęs užtarti, atverti žmogaus klausą. Kokia svarbi yra misija tų, kurie išdrįstų šiuolaikinę visuomenę paimti už parankės ir pavedėti link Jėzaus. Pavedėti su viltimi. Pavedėti išpažįstant, jog Dievo labiausiai reikia.
Šiandieną prisimename seserį Adą Urbonaitę – laikmečio žmogų, gebėjusį skaityti laiko ženklus, ir kartu trapią šviesaus veido seserį, kuri ryžosi tam visuomenės paėmimo už parankės iššūkiui ir garbingai jį atliko. Ne be jos darbo, ne be daugybės – bene 228! – jos spausdinimo mašinėle perrašytų veikalų mes gebėjome nepamiršti Maceinos, Šalkauskio, kitų Lietuvos ir užsienio mąstytojų, pasauliečių bei dvasininkų, minčių. Be jų minties, be kantriai diegto vertybinio pagrindo būtume pasiklydę tarp dangaus ir žemės.
Ypatingas sesers Ados nuopelnas – kelis dešimtmečius iki pat Nepriklausomybės priešaušrio leistas pogrindžio leidinys „Rūpintojėlis“, dienos šviesą išvydęs tuomečio Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaro kun. Juozo Indriūno bute [leisti naują pogrindžio leidinį „Rūpintojėlis“ buvo nutarta 1977 m. kovo 8 d. būtent susirinkime pas kun. J. Indriūną – red. past.].
Ir tikrai – be „Rūpintojėlio“ mūsų visuomenė būtų kitokia: gal ir moderni, tačiau įkalinta tarp modernybės sienų, be horizonto ir be dangaus.
Šiandieną galbūt ir mes išgyvename tai, ką reiškia būti Dekapolio krašto viduryje, žinoma, kalbant ne geografine, ne egzegezine, bet daugiau perkeltine prasme. Galime džiaugtis laimėjimais, teisėmis, garantijomis ir galimybėmis. Netgi nuotoliniu gyvenimu. Tačiau ar tai, ką mums bruka modernusis laikas, nestato mūsų į pavojų? Labai slėpiningą ir radikalų? Ar nesame priversti žongliruoti, geriausiu atveju, ant trapaus vertybinio siūlo. O gal net vėl balansuojame tarp dangaus ir žemės, kadangi įbruktos pseudovertybės jau baigia pradanginti pagrindą po kojomis.
Vis dėlto Viešpats, kaip liudija šio sekmadienio Evangelija, yra netoli. Čia pat. Greta mūsų. Tereikia tik kad kas nors vėl ryžtųsi iššūkiui – paimti visuomenę už parankės ir pavedėti link Jėzaus. Taip, kaip ryžosi sesuo Ada ir kiti bendradarbiai. Tegul niekada nepritrūksta tokių rankų, kurių dėka atėjus laikui ir mūsų visuomenė išgirs tą didingąjį „Efata“ („Atsiverk“), ir atsivers jos klausa Viešpaties balsui. Nereikia laukti, kad mus vestų kiti. Visuomenės šaukliais turime būti mes – tie „anoniminiai“, bet tikri krikščionys.
„Rūpintojėlio“ viename iš numerių yra tokia malda: „Dieve, aš turiu laiko, – mano laikas priklauso man, – visas laikas, kurį man duodi: mano gyvenimo metai, mano metų dienos, mano dienų valanndos – viskas mano. Mano pareiga pripildyti ramiai, neskubant, bet pripildyti jas sklidinas, pilnas ir paaukoti Tau, kad jų beskonį vandenį paverstum puikiu vynu, kaip anuomet Kanoje, žmonių vestuvėse. Viešpatie, šiandien vakare neprašysiu Tave padaryti šį ar tą. Prašau tiktai malonės, kad tuo laiku, kurį man duodi, sąžiningai padaryčiau visa, ko nori iš manęs“.
Kalba prie Ados Urbonaitės kapo
Susirinkome prie mūsų mylimos Ados Urbonaitės, vienuolės sesers Benvenutos, nenuilstančios pogrindžio religinės spaudos leidėjos, visuomenės veikėjos, disidentės amžino atilsio vietos.
Sesuo Benvenuta gimė 1921 m. rugsėjo 3 d. Minaičių kaime. Pašušvio parapijoje, Kėdainių apskrityje, Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. Šešiolikos įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 m. rugpjūčio 28 d. davė vienuolės įžadus. Po amžinųjų įžadų buvo išsiųsta dirbti į Pranciškonių montesorišką vaikų darželį Kaune. Tačiau ramią ir kūrybingą Pranciškonių kongregacijos pedagoginę veiklą greitai nutraukė bolševikinė okupacija. 1948 m. Ada buvo priversta atsisakyti pamėgto pedagoginio darbo. Dar po metų nauju skausmu pažymėtas vienuolyno laikotarpis: areštuojama vienuolyno steigėja sesuo Augustina – Vynmedžio Šakelė. Sesuo Ada įstoja į vienerių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje, kuriuos baigusi lieka čia dirbti. 1951 m. pereina dirbti į profsąjungos biblioteką, ir čia dirba iki pensijos.
1958 m. sesuo Ada išmoko rašyti rašomąja mašinėle, ir šis alinantis darbas tapo jos pašaukimo dalimi, savotiška vienuoline misija. Rašoma buvo mažame kambarėlyje, langus uždengus storomis antklodėmis, o rašomąją mašinėlę pasidėjus ant pagalvės, kad nesigirdėtų tarškėjimo. Taip naujai atgimė slapta į Lietuvą patenkantys Antano Maceinos, Juozo Girniaus, kitų Lietuvos rašytojų, visuomenės veikėjų pavieniai raštų egzemplioriai, Lietuvoje gyvenančių katalikų inteligentų, ypač kunigų, rašiniai. Atgimė ir rado savo skaitytoją, kenčiantį religinės spaudos badą. Tokiu būdu sovietiniais metais Ada mašinėle perspausdino ir išplatino apie kelis šimtus įvairių autorių knygų.
Sekretoriavo ir talkino rašant religines istorines knygas rašančiam kun. Juozui Šalčiui, perrašinėjo, redagavo Onos Galdikaitės – Vynmedžio Šakelės – iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (ypač minėtina Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios parašytas“). Parengė leidinius „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje“, „Palaimintasis Mykolas Giedraitis“, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys“, „Prelatas Mykolas Krupavičius“, „Profesorius Pranas Dovydaitis“, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis – Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas“ ir kitus.
Nuo 1977 m. iki 1990 m. leido pogrindinį daugiausia jaunimui skirtą religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis“. Šis darbas Ados širdžiai buvo vienas brangiausių darbų. Pirmoji Lietuvos pasipriešinimo okupantui banga buvo partiznų kova, antroji – pogrindinė spauda, kuri taip pat buvo nuožmiai persekiojama. Šios kovos pirmose gretose buvo ir bebaimė sesuo Ada.
Ne kartą tardyta KGB, tačiau ir sunkiausiais metais tikėjusi Lietuvos laisve, kiekvieną savo gyvenimo dieną atkakliai dirbusi šiam tikslui. Vieno tardymo metu kagėbistas jos klausė, kodėl neatsisako pogrindžio spaudos dauginimo, net pagrasino areštuoti. Seselė Ada atsakė, kad kaip žmogus, ji negalinti nekvėpuoti oru, o kaip vienuolė, kiek įmanydama stengiasi mažinti religinės spaudos stygių, ir to nedaryti negali.
Net po kratų, tardymo ji skubėdavo užsakyti šv. Mišių už savo tardytojus. Man stebintis tokiu poelgiu, išgirsdavau: „Reikia mums melstis už tokius niekadėjus, kad gal kaip nors jų sielos būtų išgelbėtos“. Tai irgi liudijo sesers Ados neapsakomą stiprybę, sugebėjimą mylėti ir savo priešus.
Ši smulkutė vienuolė tais gūdžiais sovietinio ateizmo laikais džiaugsmu švytinčiomis akimis nuolatos kartodavo: „Jūs gyvensite nepriklausomoje Lietuvoje!“ Tada tuo tikinčiųjų maža tebuvo.
Į Tėvynės laisvę ji ėjo atkaliai – kaip tikras karys, nė akimirką nesusvyravusi. Tai mes matome iš Seselės įrašų jos dienoraštyje po KGB darytų kratų, tardymų:
„Mokytojau, šiandien leidai man širdimi pajusti Tavo žodžių tiesą: kad ir kas ištiktų, be Tavo valios ir žinios mums nė plaukas nuo galvos nenukris. Dėkui Tau už meilę! Suteik, kad visada tai atminčiau.“ (1980-10-14: krata).
„Svarbiausia – būti ten, kur žmogaus siela geriau bręsta Amžinybei. Viešpatie, tik neleisk, kad būtų „fiktyvus“ mano gyvenimas, padaryk, kad nesimelsčiau vien tik lūpomis, priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, bet širdimi ir visos savo būtybės atsidavimu.“ (1980-10-20: Vilniaus saugume)
„Nuo amžinosios mirties gelbėk mus, Viešpatie! Iš Tavo Rankų priimu visa, ką Tavo Meilė man siunčia. Laisvę priimu tik kaip didesnę atsakomybę.“ (1980-11-05: Kauno saugume)
„Tavo mylinti ranka, Viešpatie, pastatė mane ant plyno lauko. Nors čia ir nėra užuovėjos, bet daug toliau ir aiškiau matyti, – dėkoju Tau! Tiktai suteik ištvermės stovėt čia tol, kol Tu norėsi.“ (1980-11-29).
„Kai žvelgiu į prabėgusias dienas, matau, kad visada, kai buvo sunkiausia, Tu, Neregimasis Dieve, atėjai regimu pavidalu.“ (1980-12-29)
Visas Seselės gyvenimas buvo kupinas kilniausių troškimų ir planų, nepalaužiamo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo Apvaizda. Pažinojau šią kilnią didvyrio dvasios vienuolę apie 40 metų. Su kokiu džiaugsmu ji prisimindavo, kai būdama gal 13 metų mergaičiukė tvirtai apsisprendė būti vienuole. Apsisprendimo motyvas buvo vienintelis: „Visą laiką noriu būti kartu su Jėzumi“.
Prieš porą savaičių aplankiau Seselę. Ką tik pakilusi iš sunkios ligos patalo, vėl kaip visada linksmutė, jau turėjo naują sumanymą – surengti vienuolyno steigėjos Vynmedžio Šakelės poezijos knygos „Irkis į gilumą“ pristatymą. Renginį norėjo pradėti motinos steigėjos poezijos žodžiais:
Gyvybės mano jauną rytą
Aš Vynmedin įskiepyta!
Radau gyvenimą čia kitą. –
Gyvybės Dievo atšvaitą:
Aš Vynmedyj jauna šakelė, –
Mane Jis mažą Saulėn kelia.
Paprašė nuvežti į Kardinolo Vincento Sladkevičiaus namus, kad aptartume renginio datą. Nuvykę sutarėme dėl rugsėjo 6 dienos. Seselė Ada prisiminė, kad tai sutaps su jos vienuoliškų įžadų 70-ties metų jubiliejumi ir 88-uoju gimtadieniu.
Grįžtant sako: „Gerasis Dieve, jau 70 metų esu vienuolė, o nė kiek ne šventesnė“. Į tai atsakiau: „Bet ar galima, Ada, būt šventesnei už tą 13 metų mergaičiukę, kuri turėjo tik vieną vienintelį troškimą – būti arčiau Dievo?“ Ji atsakė: „Tas troškimas nepasikeitė, išlikau tokia pati“.
Nesulaukėme to gražaus jubiliejaus. Mūsų Ada paskubėjo mus palikti ir sukvietė prie savo kapo duobės. Priguls amžinajam poilsiui šalia taip mylėtos savo pašaukimo sesės – vienuolyno steigėjos Vynmedžio Šakelės. Abi Vynmedin įskiepytos dvasios seserys kilo kartu Saulės link. Šiandien jau išsipildęs jų visu gyvenimu parašytas troškimas – „Visą laiką būti kartu su Jėzumi“.
Seselė Ada visada atsisveikindavo su šypsena ir nuoširdžiausiai, įpareigojančiai ištardavo: „Telydi tave angelų pulkai“. Šiandien kitoks atsisveikinimas. Ji palieka mus tyloje, bet mes labai stipriai širdyse jaučiame, kad nuo šiandien mus belydinčių angelų būrelis pasipildė nauju Angelu, kuris taip mus mylėjo ir mumis rūpinosi dar būdamas kartu čia, žemėje, ir kuris, neabejojame, labai rūpinasi ir būdamas kartu su Jėzumi.
Dieve duok, kad mūsų širdyse Ados įskiepytas ir paliktas gėris, gyvenimo pavyzdys artintų to paties tikslo link, kad likęs mūsų gyvenimas mūsų niekada neišskirtų.
P. S. Tekstas paimtas iš knygos „Sesuo Ada. Pašaukta ginti Tautos sielą“, išleistos 2010 m. leidykloje UAB „Ars Baltica“. Knygą sudarė Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė ir Gražina Trimakaitė.
Albinos Žiupsnytės karpinys.
Sesuo Benvenuta su Vytautu Andziuliu jo namo Salių kaime balkone (2006 m.). Po šiuo namu buvo per porą metų (1978–1980) įrengta pogrindinė ab spaustuvė, veikusi iki pat 1990-ųjų.