delfi.lt
Nemaža dalis Lietuvos gyvena paramos akcijų ritmu: viena baigiasi, netrukus prasideda kita. Padėti Ukrainai – būtina ir tai yra šventas reikalas net nepaisant to, kad nemažai tų akcijų vyksta su nemenka socialinio ekshibicionizmo ir narcisizmo doze. Neveidmainiaukim – ir su tam tikrais nematerialiais išskaičiavimais, kurie vėliau atneša naudos jų rengėjams kitomis formomis. Skaičiai įspūdingi, tvyro euforija, bet tų akcijų fone siūlau pažvelgti į susiformavusį naują lietuvišką mentalitetą, kurį galima apibūdinti vienu šūkiu: „Svarbiausia – karas Ukrainoje, o Lietuvoje – nors ir tvanas!“
Pradėsiu iš toliau. Vokietija, vadovaujanti priešakiniam NATO pajėgų vienetui Lietuvoje, teoriškai yra mūsų saugumo garantas, o iškilus reikalui, pirmoji turėtų reaguoti į agresiją.
Apie vokiečių ryžtą ir galimybes. Kai 2005 m. Angela Merkel tapo Vokietijos kanclere, bundesverą sudarė 26 brigados. 2021 m. pasitraukusi iš posto ji paliko 6 išdraskytas brigadas, kelis šimtus nevažiuojančių tankų ir praktiškai nesugebančias pakilti oro pajėgas. Vokiečių kariškiai viešai kalba, kad turimų šaudmenų atsargų pakaktų tik kelioms dienoms, o ne mažiausiai 30-čiai, kaip rekomenduoja NATO. Kariuomenės naudojama radijo įranga daugiausia yra analoginė, 40 metų senumo, iš 350 pėstininkų kovos mašinų „Puma“ realiai funkcionalios tik 150, o kiek tankų yra funkcionalūs, jie ir patys nežino. A. Merkel atleido ne vieną generolą, bandžiusį kelti šią problemą. Jau nekalbu apie tai, kad padarė visą Europą priklausomą nuo rusiškų dujų, užmerkė akis į tai, kaip Kremlius vieną po kito pirko politikus ir visoje Europos Sąjungoje įsuko klaikią politinę korupciją.
Nepaisydami akivaizdžių grėsmių mūsų nacionaliniam saugumui, drąsios šalies aukščiausieji pareigūnai, visų pirma, prezidentė Dalia Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, meilikavo A. Merkel, o mūsų vadinamieji politikos mokslininkai, budriai stebėdami, iš kur vėjas pučia, nuolankiai tylėjo.
2016 m. Lietuva pasirašė 385,6 mln. eurų vertės sutartį dėl 88 pėstininkų kovos mašinų „Boxer“ pirkimo. Pirmosios Lietuvą pasiekė kitų metų pabaigoje, bet naujas produktas buvo neišbaigtas ir nebuvo funkcionalus. Vėl tvyrojo tyla, nes, kaip sako reikalo žinovai, prie prezidentės D. Grybauskaitės reikalauti, kad vokiečiai ištaisytų broką, buvo tabu. Tylėjo ir ministras Raimundas Karoblis. Visi tradiciškai kalbėjo apie Rusijos grėsmę, bet apsimetė, kad viskas gerai. Visai neseniai artilerijos pabūklai nepelnytai buvo nutaikyti į ministrą A. Anušauską, kuris šią problemą išsprendė.
Karo Ukrainoje fone iškilo vokiečių brigados Lietuvoje klausimas. Nepaisant lyg ir įvykusio Berlyno požiūrio į Rusiją virsmo, vokiečiai tebėra didžiausias tankų ir naikintuvų tiekimo Ukrainai stabdis, ir jiems anksčiau ar vėliau teks prisiimti moralinę atsakomybę dėl užsitęsusio karo ir tūkstančių ukrainiečių karių bei civilių mirčių. Vokiečiai ilgai atsiprašinėjo po Antrojo pasaulinio karo, teks tai daryti dar kartą.
Jei trumpai ir be vyniojimo į vatą, tai vokiečiai nėra pasirengę brigadą atsiųsti, o Lietuva nėra pasirengusi ją priimti. Skęsdami plepaluose apie Rusijos grėsmę, mes per dešimtmečius net nesugebėjome pasistatyti reikiamos infrastruktūros sąjungininkų kariams priimti. Maža to, tik maždaug 40 proc. vokiečių mano, kad jie ginklu turėtų ginti vieną iš Baltijos šalių, jei šią užpultų Rusija, o 39 proc. tam nepritaria. Todėl visiems reikia labai aiškiai suvokti: skubios karinės pagalbos iš Vokietijos tikėtis neverta.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.