DELFI.lt
Kuo Lietuva skiriasi nuo išsivysčiusių, demokratiškų ir stabilių valstybių?
Tų skirtumų yra labai daug. Vienas iš ryškių yra tas, kad dauguma vakariečių gyvena savo gyvenimą ir valdžią prisimena labai retai. O daugelis lietuvių su politika keliasi ir gulasi, socialiniai tinklai ūžia, tai yra pagrindinė pokalbių, ginčų ir rietenų tema – susipyko ne tik buvę draugai, bičiuliai, bet ir giminės. Žmonėms atrodo, kad jei eilinį kartą išsirėks, tai kažką pakeis, kiekviena „aktualija“ atrodo gyvybiškai svarbi.
Daugeliui – tai jau gyvenimo būdas, kuris susiformavo per karantinus ir darbus iš namų. Tačiau atsakykite sau į klausimą: patogiai įsitaisęs namuose ir politikuodamas (-a) virtualioje erdvėje sudeginau daugybę savo brangiausio turto – laiko, o koks rezultatas, ką tai pakeitė? Nieko. Permanentinis politikavimas, prasidėjęs Sąjūdžio laikais, kunkuliuoja ir dabar.
Kita vertus, nėra daugiau apie ką kalbėti, nes Lietuvoje, išskyrus politikos intrigas, realiai daugiau niekas nevyksta. Tai yra Europos užkampis, kuris nebemoka nei kokybiškai dirbti, nei gyventi ramaus kaimo gyvenimo.
Turiu galimybę pažvelgti į Lietuvą iš šalies. Žmonės, esantys tam tikroje propagandinėje aplinkoje, ilgainiui apsipranta, tampa nebejautrūs daugumai dirgiklių, praranda suvokimą, kas yra gerai ir blogai, raudonos moralumo ir vertybių linijos pamažu išnyksta.
Dar vienas didelis skirtumas yra požiūris į įstatymus ir galiojančias tvarkas. Dauguma žmonių vadovaujasi gerai žinomu principu: jei niekas nemato, tai galima, aš tik šiek tiek nusižengsiu, juk tvarka kvaila, todėl nieko blogo nedarau, jei jos nesilaikau, daug kas taip daro ir t.t. O politikoje ir teisėsaugoje galioja „savo“ ir „svetimo“ principas, todėl vienas po kito bliūkšta korupcijos tyrimai bei bylos. Tvyro visuotinė saviapgaulė ir veidmainystė: aš – geras, o štai tie – vagys. Tačiau visuomenė nesuvokia svarbiausio: įstatymus kuria žmonės, todėl normalioje visuomenėje ne galiojančias tvarkas reikia ignoruoti, o keisti jas nustatančius žmones.
Žvelgiant iš šalies, Lietuva atrodo tragikomiškai, nes tai yra ne tik nesibaigiančių rietenų, bet ir svaičiotojų kraštas – nuo lietuviškų davosų, sėdmaišininkų konferencijų, kvietimo E. Muskui statyti Lietuvoje gamyklą, naujo oro uosto tarp Vilniaus ir Kauno, iki A. Armonaitės kalbos Laisvės partijos suvažiavime ir viską vainikuojančios G. Landsbergio citatos: „Kai mes bandėme priimti Partnerystės įstatymą Seime, aš pasakiau, kad man tai yra Kovo 11-osios dalykas“.
Geras senelis anūkui už tokias kalbas ausį nusuktų, bet… Tokioje svaičiojimų terpėje atsiranda veikėjų, kurie, norėdami pasirodyti originaliais, pradeda aiškinti, kad reikia sekti Britanijos pavyzdžiu ir išstoti iš ES ir t.t. Taigi, įvairiose visuomeninio ir politinio gyvenimo srityse nuolat pramušinėjamas dugnas.
Bet didžiausia Lietuvos problema yra ne Minskas, Kremlius ar kas kitas, o vyraujantis mentalitetas. Kitaip tariant, pati visuomenė yra didžiausia savo paties priešė. Tai yra šiek tiek mutavusio sovietinio mąstymo, bet išlikusių senųjų įpročių, fasadinio europietiškumo ir iš Vakarų importuotos neomarksizmo ideologijos, kuri dabar puikiai dera su neišsivadėjusiu totalitariniu požiūriu, kombinacija. Skirtingais atvejais tos proporcijos skiriasi, bet sudėtis išlieka ta pati. Mirtinas kokteilis. Politikos chameleonai ir naujos kartos beraščiai inteligentai aklai kopijuoja gelžbetonine biurokratija grįstą europinę bejėgystę ir tuomet net ir pačios geriausios privačios iniciatyvos atstumiamos arba paverčiamos farsu.
Tie, kas nepasižymi kritišku mąstymu, suprantama, nesutiks su tokiais teiginiais, bet problema ta, kad žmonės Lietuvoje prarado gebėjimą matyti visumą. Žiniasklaidoje tarsi mirguliuoja naujienų srautai, bet daugumai skaitytojų ar žiūrovų – tai tik pavieniai epizodai. Kalbėdamas apie tai, aš nuolat prisimenu savo mėgstamą epizodą iš filmo „White Men Can‘t Jump“, kai Woody Harrelsono personažas mašinoje klausosi muzikos, o Wesley Snipeso personažas klausia: „Tu klausaisi Jimmy Hendrixo?“ Tas atsako teigimai ir priduria, kad ta muzika jam patinka. Tuomet W. Snipeso personažas jam mesteli: „Tu jos klausaisi, bet negirdi“.
Savo ankstesniame ir didelio populiarumo sulaukusiame komentare „Politinis bankrotas per 100 dienų“ rašiau, kad tų, kuriuos anksčiau vadinome konservatoriais, 100 dienų ir vėlesni veiksmai rodo, kad jie atitinka visus grynakraujų neomarksistų požymius.
Partnerystės klausimą reikia spręsti, bet tai galima padaryti visiškai ramiai ir civilizuotai, didžiajai daliai visuomenės pritariant arba bent neprieštaraujant, tačiau buvo pasirinktas žmones labiausiai kiršinantis ir provokuojantis kelias.
Turbūt visi pažįstame ir turime draugų ar bičiulių gėjų. Jie gyvena savo gyvenimą, mes savo, vieni kitiems ant galvų nelipame, todėl normaliai bendraujame. Todėl nedarykime esminės klaidos ir nepainiokime gėjų bendruomenės su rėksminga saujele politikuojančių LGBT aktyvistų bei politikų, kalbančių visos šios bendruomenės vardu.
Dėl partnerystės valdančioji koalicija pasirinko išgrynintą neomarksistinį variantą ir už jį aktyviausiai pasisakė bei balsavo TS-LKD nariai. Jie dabar turi naujus idėjinius sąjungininkus – eurokomjaunuolius arba jaunuosius socialdemokratus.
Po to, kai 5 iš 11 Seime esančių Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių pateikimo stadijoje nepalaikė lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projekto, grupė LSDP jaunimo organizacijų aktyvistų pareiškė palieką partiją ir pridūrė, kad Lietuvai reikia tikros kairiosios partijos. Taigi, patys labai aiškiai įvardijo, kas yra kas.
Kita vertus, kam naujos, jei yra TS-LKD – juk ideologijos bei vertybės praktiškai tos pačios? Taip, be jokių ilgų derybų tie, kurie save laiko tikrais kairiaisiais, ir tie, kurie veidmainiškai save vadina konservatoriais, atsidūrė vienos ideologijos valtyje.
O prisimenate, Lietuvoje per ankstesnius rinkimus vis buvo svarstoma apie vaivorykštinės koalicijos galimybę? Dabar šis terminas įgauna naują politinį kontekstą bei prasmę.
Lietuvos viešoji erdvė tapo labai toksiška. TS-LKD lyderiai mato dvi Lietuvas ir nėra jokių požymių, kad būtų ieškoma kažkokio kompromiso. Tačiau pažvelkime į tų Lietuvų dydžius. TS-LKD reitingas vos siekia 15 proc., o arogancija liejasi per kraštus. Jie įsivaizduoja save šviesos pasiuntiniais, kurie neša į Lietuvą vakarietiškas vertybes, o tamsybininkai atmeta jas.
Tačiau sąžiningai atsakykite sau į paprastą klausimą: kuo, jūsų nuomone, skiriasi tie, kurie tiki, kad Žemė yra plokščia, nuo tų, kurie buldozeriu bruka ideologiją, kurios vienas iš svarbių teiginių, kad yra 72 žmonių lytys?
Tačiau liūdniausia yra tai, kad po trejų nepriklausomybės dešimtmečių mūsų vadinamiesiems konservatoriams tenka priminti, kas yra demokratija. Trumpai priminsiu: tai yra valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, o ji įgyvendinama tiesiogiai referendumuose, plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus.
O oficialiame TS-LKD dokumente rašoma, kad referendumai poliarizuojančiais visuomenę klausimais nėra pats geriausias valstybės valdymo būdas. Partijos elito tandemas A. Kubilius ir R. Juknevičienė ir Briuselyje lieka ištikimi sau ir kaltina partnerystės oponentus TS-LKD frakcijoje „padedant Kremliui“.
Akivaizdu, kad vadinamųjų konservatorių stovykloje kilo panika, o desperacija gimdo visišką kvailybę: A. Kubilius aiškino, kad Hitleris absoliučią daugumą įgaliojimų susikūrė per referendumus.
Pasaulyje viskas apsivertė aukštyn kojomis, gyvename terminų kakofonijos sąlygomis ir reikia iš naujo suvokti, kas yra kas. Labai aiškiai matome, kad šiuolaikiniai liberalai arba tie, kurie skelbiasi nešą liberaliąją demokratiją, yra naujojo totalitarizmo statybininkai. Jie – prieš laisvą žodį ir už įvairiausius apribojimus bei draudimus. Tai žmonės, kurie netiki diskusija ir nuomonių įvairove, o neturėdami argumentų, savo oponentus vadina „Kremliaus agentais“ ir tildo skųsdami juos socialinių tinklų cenzoriams.
Jie puola Prezidentą, tačiau didžiausia valdančiosios koalicijos stumiama antidemokratinė afera ir didžiausias antausis visai visuomenei bei rinkėjams – noras keisti Seimo rinkimų sistemą ir atsisakyti vienmandačių rinkimų apygardų. Tai reikštų, kad į Seimą būtų renkama tik pagal politinių partijų sąrašus.
Šį planą stumia vidaus intrigose skęstanti TS-LKD, turinti tik kiek daugiau nei 13 tūkst. narių, kurios palaikymo reitingas vos siekia 15 proc., kuri „išsirinko“ lyderį iš vieno kandidato ir kuriai net neužtenka savų pajėgų suformuoti belenkokį ministrų kabinetą! Dabar tokį savo modus operandi jie nori perkelti į valstybinį lygmenį. Gal jie juokauja?
Ne. Apklausos rodo, kad tokiems keitimams rinkėjai nepritaria. Jie nori konkrečių ir realių žmonių su originaliais požiūriais bei kompetencijomis, o ne po partinių intrigų kilimu sudaryto ir nematomomis virvelėmis tampomo sąrašo, bet dvaro politologai tam pritaria. Manyčiau, kad toks esminis rinkimų sistemos ir demokratijos mechanizmo pokytis yra nacionalinio referendumo klausimas, bet prisiminkime A. Kubiliaus nuomonę apie referendumus ir viskas stos į savo vietas.
Mes gyvename aktyviai kurstomos propagandos aplinkoje. Šalyje nebėra kuriamojo prado, visuomenės bendro sutarimo bei solidarumo, viešojoje erdvėje dominuoja agresija, kurią kuria politikai, o kursto praktiškai nieko nefiltruojanti neatsakinga žiniasklaida. Tvyro neapykantos ir nepasitikėjimo atmosfera. Tokia situacija žudo pačią valstybę.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.