DELFI.lt
Pranešimai iš Lietuvos kovos su koronavirusu frontų primena karo suvestines. Kažkas puola, kažkas ginasi. Tačiau tai nėra pozicinis apkasų karas su nuolat dundančiomis artilerijos salvėmis, tai – tikrų tikriausias blitzkriegas.
Gynybą drasko įvairiose vietose giliai įsirėžę tankų pleištai. Vieni daliniai ginasi, kiti organizuotai traukiasi, treti, neatlaikę galingų smūgių, paniškai bėga, ištisas teritorijas palikdami likimo valiai.
Tokiomis aplinkybėmis labai sunku nubrėžti aiškią fronto liniją, nes padėtis keičiasi kiekvieną valandą. Iš fronto skrieja padrikos žinios, besiginantys generolai meluoja ir ramina, kad situacija kontroliuojama, bet žmones jau nelabai tuo tiki. Juos kausto nežinomybė, kuri gimdo baimę.
Labai greitai baigėsi paikas ir vaikėziškas feisbukinis entuziazmas „Aš dirbu iš namų“. Nebėra ir nuotraukų, kuriose matomas stalas, ant jo sukrautos kojos, apautos šlepetėmis, kompiuteris, kavos puodelis – kiek laiko svajojau apie tokį darbą! Suprask, dabar tai galėsiu malti š… nuotoliniu būdu.
Greitai dingo taip ir nespėjusios išpopuliarėti užsklandėlės prie profilio nuotraukų, plakatiniai krykštavimai, kad „aš esu namuose“ ir panašūs socialinių tinklų parodomojo socialinio aktyvizmo šou elementai. Visi, regis, suprato, kad tai yra labai rimta ir tokioje būsenoje būsime ne savaitę ir ne dvi, o gerokai ilgiau.
Ekstremaliose situacijose labai greitai pasimato, kas yra kas. Dėl valdžios didelių atradimų nėra ir nebus, nes jų tiesiog negali būti. Pastarosios savaitės tik dar labiau apnuogino valdančiųjų mentalitetą, gebėjimų bei mąstymo ribotumą. Jų politinės veiklos Seime bei dabar, siaučiant koronaviruso pandemijai, esmę apibūdina sovietinis saldofoniškasis mentalitetas: aš viršininkas, o tu – durnius. Toks yra jų lyderystės supratimas.
Mes turime daugumą Seime, todėl visi darysite taip, kaip liepsime. Tokia yra nekompetentingos tironijos schema, nes aritmetinė politinė dauguma, kaip rodo mūsų patirtis, ne visada yra teisi ir teisinga visuomenės atžvilgiu. Maža to, dogmatiškos daugumos galios gali būti ir pavojingos. Tuo mes jau įsitikinome anksčiau, tai matome ir dabar. Nemanau, kad dabar jie turi blogų intencijų, bet akivaizdu, kad negali perlipti per save ir suburti, kalbėtis bei klausyti protingesnių už save, taip pat ir tų, kurie kelia nepatogius klausimus bei turi kitokį požiūrį.
Dabar yra svarbiausia grupinei veiklai mobilizuoti visus šviesiausius protus ir geriausius vadybininkus, kuriuos vienija bendras rūpestis. Požiūriai ir veiksmų planai gali būti skirtingi, diskusijos aštrios, bet protingi žmonės, kaip ir darni šeima – o kiek jau mūsų yra – visuomet ras bendrą sprendimą, nors kažkam vardan svarbiausio tikslo ir teks nusileisti. Juk tokiose situacijose svarbiausia ne tai, ar mano teisybė laimės, ar mano požiūris dominuos, o visos bendruomenės gerovė.
Pastarosiomis dienomis daugelyje civilizuotų šalių nuščiuvo politinės kovos. Net ir Britanijos premjero Boriso Johnsono organiškai nekenčiantis opozicijos lyderis Jeremy Corbynas viešai ragina klausyti vyriausybės nurodymų, elgtis protingai ir atsakingai, būti susitelkusiems, padėti sveikatos apsaugos sistemai ir vieni kitiems.
Britanijos viešojoje erdvėje visiškai nebeliko jokių politinių aistrų ir kovų bei varžytuvių dėl rinkėjų simpatijų. Tuo tarpu mūsų TS-LKD su savo neįgaliu lyderiu, nieko doro nenuveikę per visą kadenciją, pastarosiomis dienomis demonstruoja visiškai laukinę politinę kultūrą ir neįtikėtiną savižudišką bukumą – kai kurie konservatoriai, kurie jau atvirai kalba apie valstybės perversmą ir kad reikalinga laikinoji Vyriausybė, kuriai turėtų vadovauti niekieno nerinkta Dalia Grybauskaitė.
Verslas, dar nepamiršęs 2009–2010 m. pasaulinės finansų krizės pamokų, šįkart nelūkuriavo ir sureagavo greitai. Tačiau kitas svarbus klausimas – kaip tai buvo padaryta? Štai pranešta, kad kai kurios įmonės, tarp jų – ir „Senukai“, pradėjo nuo to, kad nusprendė stabdyti atsiskaitymus su tiekėjais. Suprantama, kilo triukšmas ir diskusija.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA DELFI.lt portale.