Vėlyvas 2018-ųjų ruduo ir žiema Europoje. Įvairiose ES šalyse kyla vis didesnis nepasitenkinimas chaosu, kurį kelia gaivališkos migracijos politika. Europoje jau viešai pradėta stumti idėja islamofobiją prilyginti nusikaltimui. Dėl šių ir kitų priežasčių auga euroskeptikų gretos.
Tuo tarpu Briuselio elitas, diriguojamas Berlyno ir Paryžiaus, matydamas vis didesnį pasipriešinimą, tarsi apsėstas neigė realybę ir griežtino toną. Angela Merkel Vokietijos Bundestage: „Šiandien šalys narės turi būti pasirengusios atsisakyti savo suvereniteto“. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Donaldas Tuskas, Briuselyje kalbėdamas apie ateinančius EP rinkimus, teigė, kad „populistinis sentimentas yra fundamentali grėsmė ES“ ir tai bus „mūšis su už šalių suverenitetą pasisakančiais rudmarškiniais“. (angl. pro-sovereignty brownshirts).
EP Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos (ALDE) vadovas Guy Verhofstadtas (jos narys yra Petras Auštrevičius) itin emocingai ir piktai kalbėjo apie migrantų sukeltą krizę Europoje: „Ir tai yra tikroji problema, sukėlusi šią krizę. Todėl, kad ES narės nenori perduoti naujų galių ir savo suvereniteto Europos Sąjungai, ir vienintelė išeitis iš šios krizės – perduoti tas galias ir teises ES ir jos institucijoms“.
Jau beveik mėnesį Prancūzijoje vyksta riaušės, Paryžius skendi ugnyje ir chaose. Prie prancūzų su savais interesais jungiasi belgai, nuosaikesni olandai ir kol kas labai taikūs švedai, neapsikentę masinės migracijos sukelto chaoso ir nusikalstamumo. „Laikas iškeldinti mūsų svetimšalius vikingus“, – ragino protestuotojų plakatai prie parlamento Stokholme. Tuo tarpu Italijos ultrakairieji žada smurtinį atsaką vyriausybės reformoms, susijusioms su migracijos ribojimu. Suprantama, kad keliais centais žadėti pabranginti degalai buvo tik vienas iš pretekstų – figos lapelis. Nors E. Macronas padarė nuolaidų, visiškai aišku, kad tai nieko nesprendžia, tai tik laikinos paliaubos ir net jo rėmėjai bei sąjungininkai jau garsiai jam aiškina, kad krizė tik gilėja. Tuo tarpu visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad net 77% prancūzų respondentų riaušininkų veiksmus laiko „teisėtais“. Taigi, kas vyksta Europoje? Ir kaip tai siejasi su Lietuva?
Suprantama, kai vyksta tokie masiniai maištai, prie jų iniciatorių prisijungia visi, kas tik nori ir gali pakelti akmenį – visų rūšių antiglobalistai, anarchistai, ultrakairieji, agresyvūs veganai, paties įvairiausio plauko chuliganai, profesionalių nusikaltėlių gaujos ir net iš Rusijos atvykę banditai. Kokiomis proporcijomis jie pasiskirstę, kas tarp riaušininkų dominuoja ir kas bus naujų maištų iniciatoriai, turbūt niekas tiksliai nepasakys, nes reikalavimų sąrašas neįtikėtinai eklektiškas, o gilets jaunes jau pajuto pergalės skonį.
Tačiau pradinė ir esminė masinio smurto protrūkio priežastis yra protestas prieš atitrūkusį Prancūzijos ir Europos politinį elitą ir jo neoliberalią politiką. Žmonės tiesiog pasijuto palikti globalizacijos proceso šalikelėje ir atvirai ignoruojami. Europos politinis elitas jau senokai nebesidomi ir nebeklauso, ko nori jų šalių piliečiai – „mes žinom, ką ir kaip reikia daryti“, o jeigu su jų politika nesutinki, iškart esi apklijuojamas įvairiomis etiketėmis. Šiam tikslui kaip besąlygiškai paklusnūs tarnybiniai šunys tarnauja mainstream‘inė žiniasklaida ir to paties elito iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi bei maitinami įvairūs think tank‘ai, ekspertai ir politologai-propagandistai, kurie, pastebėtina, pastarosiomis savaitėmis lyg ir prarado kalbos dovaną.
Jokia paslaptis, kad ES politinio elito žiedas – Berlyno ir Paryžiaus dvikinkis – Europoje buldozeriu stūmė ir JT migracijos paktą, tiesioginius nurodymus šalių vadovams dalijo nekarūnuotoji Europos karalienė Angela Merkel, nors tuo pat metu net ir didžiausi chaotiškos migracijos entuziastai bei visuomeninės organizacijos pagaliau pripažįsta, kad įsukta masinės migracijos spiralė jau kelia grėsmę Europos šalių nacionaliniam saugumui. Tik keli labai paprasti klausimai. Kodėl Vokietijos miestų kalėdinės mugės saugomos geriau nei karinės bazės? Kada tai prasidėjo? Nuo ko saugojami ten atėję taikūs vokiečiai ir turistai? Savi šaudo į savus? Ataka Strasbūre davė aiškų atsakymą, bet ES elitas ir jo aptarnaujantis personalas apsimeta negirdintys tų šūvių aido. Ir jokio „Je suis Strasbourg“, nes šis šūkis ideologiškai ir politiškai jau nebėra parankus elito vykdomai migracijos politikai.
Paryžius – ne Prancūzija, Vilnius – ne Lietuva, o jūsų „Facebook‘o“ draugų grupė neatspindi realių visuomenės nuotaikų. Tuo tarpu kai kuriose Prancūzijos provincijose kelius blokavę gilets jaunes masinę migraciją iškėlė kaip pagrindinę problemą. Ir net provincijų prefektai atvirai teigia, kad jau nebeapsikenčiantys Paryžiaus politinio elito arogancijos. Taigi, didelė dalis akmenų lekia ir į imigracijos politikos langus ir trūksta visai nedaug, kad smurto vektorius būtų nukreiptas tiesiogiai prieš migrantus, kurie Paryžių ar Kalė pavertė šiukšlynais, chaoso ir nusikalstamumo oazėmis. O tuomet jau pakviptų tikru pilietiniu karu, kurio pasekmes apskritai sunku prognozuoti.
Dar prieš pat kylant riaušėms Italijos ministras pareiškė, kad asmeniškai E. Macronas buvo ES sankcijų Italijai, kuri nusprendė nebesitaikstyti su Berlyno–Paryžiaus diktatu masinės migracijos klausimais, iniciatorius. Italų mokesčių mokėtojai siunta: šiuo metu 96 tūkst. migrantų iš ne ES šalių gauna pensijas. Išaiškėjo, kad net 60 tūkst. niekada nėra dirbę Italijoje ir į Instituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS) biudžetą nėra įmokėję nei vieno euro. Tuo tarpu pačioje Prancūzijoje įvyko beprecedentis įvykis apie kurį garsiai nekalbama: generolas Antoine‘as Martinezas parašė laišką E.Macronui, kurį pasirašė dešimt kitų generolų, admirolas ir pulkininkas, taip pat buvęs gynybos ministras Charles Millonas. Šis laiškas yra „labai stiprus įspėjimas“ dėl JT Migracijos pakto. Anot žiniasklaidos, ten yra net frazių apie nacionalinių interesų išdavystę.
Kas toliau? Nieko gero. Masinio smurto protrūkis buvo šaltas dušas ES politiniam elitui. Prancūzijos spauda rašo, jog protestų dienomis E. Macronas buvo nepaprastai išsigandęs ir baltas kaip marmuras. Jis baiminosi, kad į prezidentūrą įsiveržę riaušininkai nesusidorotų su juo, todėl prezidentui evakuoti buvo nuolat parengtas sraigtasparnis. E. Macronas padarė nuolaidų, bet jo politinė karjera yra baigta. Pavieniai laibi balsai dar ragina gelbėti Prancūzijos prezidentą, bet jo padėtį taikliausiai apibūdina frazė „from European hero to zero“ („nuo Europos herojaus – iki nulio“). Kartu su E. Macrono karjera žlugo ir jo darbo rinkos liberalizacijos arba kitaip – germanizacijos planas, taip pat glaudesnės finansinės sąjungos su Vokietija planas. Taigi, Europos federalizacijos planas atidedamas neribotam laikui. Kita vertus, jis nebuvo įmanomas ir dėl milžiniškų nesutarimų migracijos klausimais. Pagaliau išaiškėjo kruopščiai maskuota realybė, kad ES milžinė Prancūzija yra sunkiai sergantis ligonis, jos ligų sąrašas ilgas ir dabar ji yra didžiulė visos ES problema. Taigi, nekarūnuotoji Europos karalienė Angela Merkel prarado svarbiausią sąjungininką.
Kad arogancijos ir atviro diktato politikos lazda perlenkta turbūt suprato ir pati A. Merkel, nes paskutinio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvakarėse pasirodė pranešimų, kad ji tyliai atsisakė savo kategoriško reikalavimo dėl privalomų migrantų kvotų ES šalims. Nieko gero nei Europai, nei mums nežada ir A. Merkel įpėdinė dėl sudėtingos pavardės tiesiog vadinama AKK. Taigi, dvi ES milžinės bus kitokios, vadinasi, kitokia bus ir visa ES. Todėl pasiturinčią, taikią ir ramią Europą – apie kokią svajojom ir į kokią stojom – turim pamiršti ir šioms svajonėms bei iliuzijoms turim padėti tašką. Ir už tai „padėkoti“ A. Merkel. Alternatyvos ES ir NATO mes neturim. Bet taip pat turim pagaliau suvokti, kad jei plauksim pasroviui ir nieko nedarysim, mums galas – vienokia ar kitokia 1940-ųjų forma.
Didžiausia Lietuvos problema – ne rimti geopolitiniai iššūkiai, o mes patys. ES politinio elito ideologinis teroras ir buldozeriu stumiamos neoliberalios politikos kraštutinumai supriešino net tik visą ES, bet ir atskirų jos šalių visuomenes. Taip pat – ir Lietuvos. Demokratinės Europos šalys praranda esminę dešimtmečiais gyvavusią tradiciją – rasti konsensusą svarbiausiais klausimais. Mes tos tradicijos ir gebėjimo niekada neturėjome, o susipriešinimas ideologiniu pagrindu – kaip niekada akivaizdus ir pavojingas. Skirtingai nei Prancūzijoje, mes neturim savo politinio elito, bet pas mus jį atstoja dideles tribūnas turinčių įtakingų žurnalistų, redaktorių, dvaro politologų bei influencerių grupė, kuri praktiškai nieko nekvestionuodama aklai plaukia Briuselio elito diktuojamos politikos farvateriu ir prie savo kamerų bei mikrofonų kitaminčių neprileidžia. Iš jų nuolat girdime tik perdainuotas Berlyno minezingerių ir Paryžiaus menestrelių melodijas.
Skirtingai nei Europoje, Lietuvoje dėl mūsų politikos specifikos susidarė gana unikali situacija. Kadangi politika (jei tas neprognozuojamas beraščių konvulsijas apskritai galima vadinti šiuo žodžiu) jau ne vienerius metus yra laisvo kritimo būsenoje, o dugno vis nematyti, tai ir reakcija į tai įgauna vis aštresnes formas. Dabar komentatoriai dažnai tiesiog koliojasi. Kuo didesnė valdžios nesąmonė, tuo aštresnė kalba. Natūralu. Štai nesena antraštė „Dėl Seimo pirmininko pasisakymo apie „gyvulių ūkį“ feisbukas leipsta juokais“. Bet dėl to niekas nesikeičia: vieni durniuoja, kiti išsilieja feisbuke ir visiems gerai, visi užsiėmę, turi darbo. Tačiau ta pati leksika naudojama ne tik kai kalbama apie valdžią.
Labai ryškus mūsų visuomenės primityvumo, nesugebėjimo kalbėtis ir girdėti, išklausyti ir suprasti, ieškoti konsensuso pavyzdys yra plačiai nuskambėjęs rudens mitingas Konarskio gatvėje dėl „LRT sistemingai vykdomos pažiūrų ir nuomonių cenzūros“. Graudu buvo stebėti, bet reakcija į jį man priminė sovietinės spaudos reakciją į 1987 m. mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Betrūko tik pasipiktinusių „darbo žmonių“ laiškų. Niekam nebuvo įdomu, kokia buvo to mitingo organizatorių intencija, pagrindinė mintis, ką jie kalbėjo (gal ne visi labai sklandžiai) ir ką iš tiesų norėjo pasakyti, bet buvo prisikabinta prie kelių plakatų, dalyvių amžiaus, aprangos… „Juokingi marazmatikai“, „nukvakę Sąjūdžio stalinistai“, „autsaiderinė savo prigimtimi publika“ ir panašūs įžeidinėjimai. Ši reakcija parodė, kad sparčiai grįžtame prie „vienos teisingos“ nuomonės sistemos. Labai panašiai kažkada buvo kalamos ir „megztosios beretės“. Bet gerai pagalvokime: nesvarbu, kaip tos moterėlės, laikiusios plakatus „Būkit prakeikti balsavę už komunistus“, buvo apsirengusios, bet juk iš esmės jos buvo teisios…
Kitas labai ryškus ir simptomiškas visuomenės visiško nesugebėjimo kalbėtis pavyzdys – kai Juozas Statkevičius užsipuolė dizainerę Juliją Janus. Buvo gera proga padiskutuoti apie madą, tačiau begalvė žiniasklaida pasimėgaudama tiesiog perspausdino J. Statkevičiaus mužikišką tekstą. Kita vertus, daugelis juk puikiai žino, kokį gyvatyną maskuoja tos vadinamojo „elito“ nuotraukos prie sienelių…
Taigi, palyginti su kitomis Europos šalimis, nuolat ideologiškai apdorojama mūsų visuomenė yra dar sunkesnis ligonis, nes mes, net neturėję demokratijos tradicijų, dabar praktiškai aklai perimam viską, kas mums yra brukama. Pagrindiniai taikiniai yra šeima, tauta, krikščioniškosios vertybės ir valstybė.
Tai buvo pamatinės vertybės, kurių niekas lyg ir neatšaukė, bet joms Lietuvoje jau lieka vis mažiau vietos. Vokiečiai jau įsiteisino trečiąją lytį ir visiškai neabejoju, kad vieną dieną ir mus pasieks „progresyviausias“ šių dienų neoliberalų išradimas – bendri (angl. gender-neutral) tualetai, kurie tiesiog jėga ir be įspėjimo brukami Europoje. Todėl esminis klausimas turbūt būtų toks: ar didžioji visuomenės dalis, kuri nepritaria tokios ideologijos diktatui, dar turi kokių nors teisių?
Visiems – gražių ir jaukių Šv. Kalėdų!