DELFI.lt
Britų politikai kartais vartoja posakį „skersti šventąsias karves“. Tai reiškia, kad nepaisant nusistovėjusių įpročių, tradicijų, baimių ar inercijos bus vykdomos esminės reformos, taikomi visiškai nauji požiūriai bei veikimo būdai. Lietuvoje bastosi kaimenė tokių šventųjų karvių. Viena iš jų – Briuselis, ES ir jai vadovaujantys asmenys.
Apie tai – tik sausa, niekam neįdomi informacija, tušti komentarai, kurių tikslas – nieko nepasakyti, vengti kalbėti apie realų gyvenimą, povandenines sroves, prieštaravimus bei konfliktus ir, Dieve gink, jokio blogo žodžio arba kritikos, kad kas nors ko nors nepagalvotų. Šiuo požiūriu, Lietuvos politikai ir žiniasklaida laiko visuomenę visiškoje nežinioje. Ši tyla – kompleksiška problema ir ji puikiai atskleidžia Europos užkampio mentalitetą.
Pirmoji priežastis glūdi pačiame paviršiuje – absoliučiai daugumai lietuvių visiškai neįdomu, kas ir kaip lemia jų likimą. Daugumai atrodo, kad geresnio gyvenimo esmė – kas ir kiek pažadės per Seimo rinkimus, o visa kita – neįdomu ir nesuprantama. Savo likimą atiduoti į nepažįstamas rankas ir visiškai nesidomėti, ką su tavim darys, jau tapo lietuviško mentaliteto ir mąstymo tradicija. Todėl ir Europos Parlamento rinkimus dauguma vertina tik kaip kažkieno norą patogiai pasėdėti kažkokiame Briuselyje ir gauti gerą algą.
Turbūt esame unikalūs visoje ES, nes Briuselyje iki šiol neturime nei vieno nuolat dirbančio žurnalisto. Kita vertus, jei ES problematika visuomenės nedomina, kam leisti pinigus ir rašyti apie tai, ko niekas neskaito?
Kita priežastis – posovietinis baudžiauninko mentalitetas. Kažkada nieko blogo nebuvo galima kalbėti apie Maskvą ir tai kontroliavo cenzūra, o dabar apie Briuselį – nors niekas nedraudžia – tik gerai, neutraliai arba nieko. Kaip buvome pripratę lankstytis, taip to įpročio ir neatsikratėme. Per visą laiką nuo 2004 m. buvo kelios audros stiklinėje, bet iš principo visada su viskuo sutikome ir iki šiol pasirašinėjame viską, ką mums pakiša. Ar kada nors garsiai ir ryžtingai pasakėme „ne“? Bent jau aš neprisimenu, o keli kiškių sukilimai nesiskaito. O gal ten viskas iš tiesų nepriekaištingai tobula?
Tačiau pastaraisiais metais aiškiai matomas ir tiesiai dar iš ikiperestroikinio sovietmečio atkeliavęs niuansas: jei kažkas pasako, kad ES yra netobula ir tokia, kokia ji yra dabar, neturi ateities, todėl privalo būti reformuota, net nediskutavus ir neįsigilinus į argumentus tas asmuo iš karto demonizuojamas ir apšaukiamas visais įmanomais „madingais“ epitetais. Mūsų „teisingųjų“ politikų, visuomenininkų ir žurnalistų sluoksnis mato visiškai supaprastintą ir suprimityvintą ES vaizdą, jie ir dieną, ir naktį nenusiima rožinių akinių, ir yra paskendę europinės vienybės bei solidarumo mitologijoje.
Daugelis viešumoje mušasi į krūtinę ir vaidina europiečius. Gerai, tuomet kurio nors Lietuvos miesto ar miestelio gatvėje surenkite nedidelę apklausą ir paklausinėkite praeivių: kas yra Estijos prezidentas (-ė)? Kokias aukštas pareigas pradėjo eiti buvęs ECB prezidentas Mario Draghi? Kas yra „geltonosios liemenės“ ir kokie svarbiausi jų reikalavimai? Ir tada įsitikinsite, kiek realiai žmonių galvose yra tos Europos.
Kita vertus, dauguma įsivaizduoja, kad Europa yra lyg alyvmedžių giraitė iš graikų mitologijos, kurioje skamba lyros, liejasi vynas ir ten nerūpestingai laksto nimfos ir satyrai. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Prancūzija su Vokietija nesutaria ir konfliktuoja dešimtimis klausimų – nuo vienašališkų Berlyno veiksmų kontroliuoti sienas iki 6-os kartos naikintuvo (FACS). Tarp šalių yra didžiuliai mentalitetų skirtumai, o kantrybę prarandantys prancūzai teigia, kad dėl FACS „būtų lengviau susitarti su britais, nes mūsų ir jų – bendra karinė kultūra“.
Įdomią tendenciją pastebėjau ir socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, mūsų inteligentų reakcijos. Jei kas nors palygina ir faktais parodo, kad kitos šalys kokioje nors srityje tvarkosi geriau nei ES, jie įsižeidžia kaip vaikai ir to neslepia. Nors ir neturi jokio supratimo, kaip Europoje ar Briuselyje priimami sprendimai, kaip kokie idėjiniai sovietmečio balvonai jie tai priima kaip asmeninį įžeidimą, o vienas lyg ir dar nesumarazmėjęs garsus poetas neseniai aiškino, kad jeigu kas nors kritikuoja ES, vadinasi viskas yra labai gerai, nes taip elgiasi tik priešai.
Atskiros studijos nusipelno ir mūsų deleguotų atstovų Briuselyje veikla. Jų darbo ir elgesio modelių buvo ir yra įvairių, bet apie ankstesnių Europos Parlamento kadencijų anomalijas nekalbėsiu. Daugumą mūsų komisarų, europarlamentarų, diplomatų bei kitų ten dirbančių tarnautojų vienija bendras bruožas. Jokia paslaptis, kad Briuselis veikia psichologiškai. Žmones ilgainiui užburia gigantomanija, pastatų bei institucijų masteliai, buvimas kartu su šimtais kitų politikų, o visa tai skendi pompastikoje apie ES didybę, vienybę, supervalstybę ir net imperiją. Natūralu, kad po tam tikro laiko žmonės persikrausto į fantazijų pasaulį, susireikšmina ir praranda ryšį su realybe. Visai nesvarbu, kad didžioji dalis jų darbo yra nesibaigiančios kalbos ir popierių gamybos konvejeris – kas buvo Briuselyje ar Strasbūre matė, koks neįtikėtinas ten yra popierizmo srautas.
ES institucijose Briuselyje galioja gerai žinomas dėsnis, kad tam tikrą dydį pasiekusi organizacija pati apsirūpina save darbu: vieni gamina popierius, kiti į juos atsakinėja, treti vertina atsakymus, po to rengiami įvairūs pranešimai, derinimai, apibendrinimai, į juos reaguojama, kurpiamos įvairios pažangos ataskaitos ir t.t. Ilgainiui šios biurokratinės politikos konvejerio dalyviai įtiki, kad aukoja save ir nesudėdami bluosto dirba nepaprastai svarbų ir reikšmingą darbą, o tie, kurie leidžia sau tuo suabejoti, geriausiu atveju yra nesusipratėliai, o blogiausiu – priešai ir Maskvos ranka.
Štai europarlamentarė Aušra Maldeikienė socialiniame tinkle skrieja padebesiais: „Na, šiaip jau mes EP ir Lietuvai neturėtume dirbti. Mes dirbam Europai“.
Tokia pat aukšta orbita skrieja ir Seimo TS-LKD frakcijos narys Matas Maldeikis: „Europos Sąjunga yra mūsų vidaus politikos dalis.“
EP turi 705 narius, jiems talkina 7820 nuolatinių darbuotojų ir dar tūkstančiai pastatus, IT ir kitas sistemas bei transportą aptarnaujančio personalo, dirbančio pagal sutartis. Europos Komisijoje nuolat dirba dar maždaug 32 tūkst. tarnautojų ir tūkstančiai iš šalies samdomo aptarnaujančio personalo. Tai – milžiniška ir brangiai kainuojanti kariuomenė, kuri, kaip išaiškėjo, yra bejėgė. Tai akivaizdžiai įrodė ES užsienio politikos įgaliotinio Josepo Borrellio katastrofiškas vizitas į Maskvą.
J. Borrellio fiasko – visiškai dėsningas ir logiškas rezultatas, bet tik ledkalnio viršūnė, todėl būtina pasiaiškinti visą šio vizito kontekstą. Taigi, panardykim po europinės politikos kuluarus. Visų pirma, reikia pagaliau suvokti ir ramiai pripažinti realybę, kad esminiai ES reikalai sprendžiami ir tvarkomi ašyje Berlynas – Briuselis – Paryžius. Apie Berlyną.
Jei anksčiau Lietuvos žiniasklaida ar komentatoriai dujotiekį „Nord Stream 2“ vadino tikruoju vardu – antrasis Ribbentropo-Molotovo paktas, tai dabar visi vengia šio epiteto. Ar kas nors pasikeitė?
Daug kas girdėjo, kad „Nord Stream 2“ yra politinis projektas, tačiau Ukraina – tik vienas iš elementų ir ne svarbiausias.
Tai yra netiesioginis kanclerės Angelos Merkel kyšis Vladimirui Putinui. Bet kuris rimtas energetikos ekspertas pasakys, kad ekonominiu ir energetiniu požiūriu šis dujotiekis yra beprasmiškas, nes dabar turimų vamzdynų pajėgumai išnaudojami tik iki 70 proc. Visa esmė glūdi keliose atšakose, kurios buvo pastatytos Rusijoje ir privestos prie „Nord Stream 2“ pradinio taško Baltijos pajūryje. Įvairiais vertinimais, jos kainavo iki 150 mlrd. dolerių, o niekam nereikalingos statybos kontraktai atiteko V. Putino sėbrams. „Nord Stream 2“ bus eksploatuojamas tik dėl vaizdo ir nei tos atšakos, nei pats dujotiekis niekada neatsipirks. Tai puikiai žino ne tik A. Merkel, G. Schroderis, V. Putinas, bet visi kiti, kas bent kažkiek tuo domisi.
Tačiau „Nord Stream 2“ projektą gina ir Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris. Neseniai jis teigė, kad šis projektas yra tarsi kompensacija, nes jo šalis yra skolinga Maskvai dėl nuostolių, padarytų Antrojo pasaulinio karo metais! Į tai sureagavo ukrainiečiai, kurie pareiškė, kad karo metais daugiau kaip 80 proc. nuostolių vokiečiai padarė Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose. Nors prieš keletą metų Lenkijoje atlikta apklausa parodė, kad 51 proc. piliečių pasisakė prieš reparacijų reikalavimą, šis F. W. Steinmeierio pareiškimas vėl šliūkštelėjo alyvos į praktiškai užgesusią ugnį.
O dabar Paryžius ir tik vienas politikos kuluarų niuansas – apie E. Macrono meilę Rusijai. Pastaruoju metu labai išaugo buvusio prezidento N. Sarkozy įtaka E. Macrono aplinkai. Pastebima, kad buvęs prezidentas tampa vis svarbesnis, daro didelę įtaką E. Macronui ir ypač kadrų politikoje. Tuo tarpu N. Sarcozy įtariamas dėl kyšių, gautų iš rusų draudimo kompanijos „Reso-Garantia“. Tačiau gerokai svarbesnis kitas tyrimas – dėl įtarimų plovus buvusio Libijos diktatoriaus M. Gaddafi šeimos pinigus. Juos tvarkė diktatoriaus sūnus Saifas, kuriam per revoliuciją pavyko išsaugoti seifą su didele dalimi šeimos archyvo ir finansiniais dokumentais. Dabar, kaip rašo žiniasklaida, remdamasi gerai informuotais šaltiniais, „to seifo turinį kontroliuoja rusai“. Taigi, N. Sarkozy yra rusų rankose ir per jį bandoma daryti įtaką E. Macronui, kurio balsas pasikeitus JAV prezidentams tapo svarbus.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.