delfi.lt
Jau ne pirmą savaitę daugelis iš mūsų gyvena tuo pačiu ciklu: iki vėlyvo vakaro sėdime internete ir stebime situaciją Ukrainoje, o anksti rytą neišsimiegoję ir pašokę iš lovos pirmiausiai žiūrime suvestines apie padėtį frontuose. Ačiū Dievui, jie laikosi!
Šis karas turi unikalių niuansų. Pradžioje diktatorius ir jį supanti klika aiškino, kad vienas iš uždavinių – „denacifikuoti“ Ukrainą, tačiau rusų kariuomenė bombardavo Babij Jarą, holokausto ir masinių žudynių vietą Antrojo pasaulinio karo metu. Ginklą į rankas paėmę Ukrainos žydai ir vyriausiasis šalies rabinas davė priesaiką kovoti su agresoriumi. Tuo pat metu žydai, apsisiautę Ukrainos vėliavomis, Jeruzalėje meldžiasi prie Raudų sienos, o savanoriai gydytojai išvyko į „nacistų ir narkomanų“ valdomą Ukrainą. Ten kaunasi ir elitinis Izraelio specialių pajėgų veteranų, kurie laikomi „geriausiais iš geriausių“, būrys.
Kažkada esu rašęs, kad žvelgdamas į V. Putiną ir jo režimo propagandistus, daktaras J. Goebbelsas turėtų būti patenkintas, bet akivaizdu, kad mokiniai gerokai aplenkė mokytoją. Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma rusų vis dar palaiko V. Putiną ir jo karą, o žmonės Archangelske grąžino bilietus į humoristo M. Galkino koncertą. Ne, ne todėl, kad karas ir ne laikas juokauti, o todėl, kad jis pasisakė prieš karą. Jis laikomas išdaviku. Yra pavienių blaiviai mąstančių žmonių, nedideli būreliai jų išėjo į gatves, dalis bėga iš šalies. Todėl reikia pamiršti dūsavimus apie tariamą rusų dvasingumą, nes „rusų pasaulis“ – ne P. Čaikovskis ir A. Tarkovskis, tai ordos ginkluotų vandalų ir jiems pritarianti zombių minia.
Matant tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra jokių abejonių, kad V. Putinas ir jo aplinka yra kariniai nusikaltėliai. Kitaip barbarai ir nekariauja, to rusai išmoko Čečėnijoje ir Sirijoje. V. Putino varomoji jėga – įsiūtis ir begalinis apmaudas, jam iš po kojų slysta žemė. Norint kažką prognozuoti, būtina suprasti jo būseną. Rusija yra betikslė valstybė, neturinti jokių visuomenę vienijančių vertybių. Vienintelis dalykas, dėl kurio absoliuti dauguma sutaria, yra pergalė Antrajame pauliniame kare. Ant šios kortos pastatyta visa valstybės ideologija, o rusai vis dar tiki, kad jų kariuomenė, kurią jie mato paraduose, yra nenugalima. Tačiau dabar išaiškėjo, kad tai yra tik apsmukusi laukinių orda, kuri jau patyrė didžiausią pažeminimą.
Karinis pralaimėjimas Ukrainoje ir Rusijos visuomenei, ir pačiam V. Putinui reikštų jų pasaulio, visko, kuo jie tikėjo, pabaigą, todėl šiuo atveju įšaldyto konflikto nebus, viskas vyks iki pabaigos. V. Putinas remiasi ne kokia nors visiems suprantama logika, o savo liguistomis fantazijomis ir zoologiniais instinktais. Jau įsitikinome, kad „tai neįmanoma“ galioja civilizuotam pasauliui, bet ne V. Putino Rusijai, todėl reikia būti budriems, nes desperacijoje jis gali griebtis bet ko.
Šiame kontekste aš vertinu ir praėjusią savaitę pirmą kartą viešai prakalbusio Kinijos, kuri iki šiol oficialiai nepasmerkė Rusijos agresijos, vadovo Xi Jinpingo žodžius. Virtualiame pokalbyje su Prancūzijos prezidentu E. Macronu ir Vokietijos kancleriu O. Scholzu jis paragino šalis laikytis „maksimalaus santūrumo“ ir neleisti, kad konfliktas „taptų nekontroliuojamas“. Kinai niekada nekalba tiesmukai. Tokie pono Xi žodžiai gali reikšti, kad jie neatmeta galimybės, jog V. Putinas gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. O gal kinai žino ką nors daugiau?
Kaip bebūtų, režimo Maskvoje pasikeitimas arba griūtis – tik laiko klausimas, ir tai bus vidaus perversmas. Griūties atveju galimas chaosas ir stichiški linčo teismai, o šalis subyrės. Jau dabar matomi tam tikri ženklai. Pačiam V. Putinui variantų nedaug. Mažai tikėtina, kad kritinėje situacijoje jis nusišautų prabangiame bunkeryje, o bėgti neturi kur. Labiausiai tikėtinas variantas – inscenizuota savižudybė arba greitai ir be ceremonijų kaip N. Ceausescu. Gėdingai ir žeminančiai kaip S. Husseinas arba žiauriai ir kankinančiai kaip M. Gaddafi. Haga – nerealu. Ar pavyks rusams apsivalyti nuo putinizmo? Gerų intencijų turėjęs antikomunistas B. Jelcinas nusprendė pasiremti KGB ir rezultatą dabar matome. Tarpiniai variantai arba kompromisai netiks, ir Vakarai neturėtų turėti iliuzijų – jei nebus visiško Rusijos apsivalymo, kieto, prievartinio ir gal net žiauraus, putinizmas išgyvens ir „didžiosios Rusijos“ idėjos sugrįš. Be to, nežinau, kokia turės būti jų atgaila už viską, ką jie jau yra padarę.
O dabar apie neįkainojamą pamoką, kurią Ukraina savo sunkiai suvokiama auka ir tūkstančių savo žmonių krauju rašo pasauliui ir mums. Svarbu tai, kas vyksta dabar, bet pagrindinė pamokos tema – ką kolektyviniai Vakarai, mes visi kartu, kiekvienas iš mūsų padarėme, kad Ukrainos tragedija neįvyktų?
Daug metų viskas vyko visiems priešais akis. Visiškai nesislėpdamas putinizmas augo ir stiprėjo. Kaip ir praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį – su šūkiais, pompastika ir spalvingais paradais. Diktatūros moka tai daryti. Žingsnis po žingsnio, labai nuosekliai, kryptingai ir atvirai V. Putinas ruošėsi šiam karui. Jis visiškai neslėpė savo tikslų, o euromulkiai ir daug kas Lietuvoje nesuprato jo siunčiamų signalų, rimtų ketinimų ir vaikėziškai šaipėsi, laikė jį nemokša istoriku. Net Krymo okupacija netapo lediniu dušu kolektyviniams Vakarams. Kada nors ten turėtų būti pastatytas simbolinis gėdos paminklas JAV prezidentui B. Obamai, poniai Michelle ir juos garbinusiai Amerikos komunistuojančiai inteligentijai, kairuoliškai nukvakusiam Holivudui bei akademinei bendruomenei. Tai buvo nusikalstamas pasyvumas, o „santykių perkrovimo“ politika – visiškas aklumas. Laisvasis pasaulis neteko lyderio.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.