Visuomenei ant galvos nuolat krinta skandalų bombos, bet viešojoje erdvėje nematau nei intelektinių pajėgumų, nei noro išaiškinti visuomenei, ką realiai visa tai reiškia ir kokios galimos pasekmės visuomenei ir valstybei. Tikrasis elitas yra išvarytas iš viešosios erdvės, o mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi vadinamieji politikos mokslininkai yra tik nebylūs dvarą aptarnaujantys padavėjai. Akivaizdu, kad daug Lietuvos žmonių nesupranta, kokiu keliu pasuko ši valstybė. Niekas nesiima sudėlioti įvykių į logines grandines, nes tuomet atsivertų katastrofiška panorama.
Visuomenės nesusigaudymą, visų pirma, formuoja įvairūs komentatoriai, apžvalgininkai bei politikai, kurie kalba belenką, o žmonės tuos niekus šliurpia nekramtę, kaip austres. Elementarus nusišnekėjimas tapo komunikacijos standartu. Štai po savivaldybių rinkimų viena žurnalistė feisbuke su patosu konstatuoja, kad „Vilnius pasirinko Europą. Nepraraskime vilties, kad vieną dieną ir Kaunas taip pasirinks.“ Tačiau net ir konservatorių elektoratas, praėjus vos kelioms dienoms po rinkimų, jau rašo feisbuke, kad „nė nepradėjęs, pil. Benkunskas jau demonstruojasi kaip fundamentalus biurokratinis menkysta.“
Žinomas politikas svaičioja, kad „Vilnius veda, reprezentuoja, Vilnius jau įsitvirtino ne tik kaip regiono, bet kaip pasaulio laisvės sostinė. Mes keičiame pasaulį, ir labai gerai, kad vilniečiai mus palaiko.“ Žinomas banko ekonomistas skelbia, kad „aplink visur siaučia ekonominė audra, tačiau Lietuvos gyventojai jos beveik nejaučia.“ Žiniasklaida aklai cituoja nupušusių Jungtinių Tautų ataskaitą, kad Lietuva yra tarp 20 laimingiausių pasaulio šalių. Ir niekas garsiai nesušunka: „Ar tamstoms viskas gerai su galva?
Dauguma sunkiai bet kokiu transportu pasiekiamo Europos užkampio gyventojų europietiškumą supranta kaip Polinezijos čiabuviai. Jie tai sieja tik su tam tikru gyvenimo komfortu, trinkelėmis išgrįstomis keliomis centrinėmis gatvėmis ir aikštėmis, parodomaisiais gėlynais bei įvairiais blizgučiais, pavyzdžiui, Kalėdų eglėmis, tačiau purvini kiemai, nevalytos gatvės, duobėti keliai ir griūvantys tiltai tarsi jokio vaidmens nevaidina. Juk europietiškumas – ne dekoracijos, bet, visų pirma, stiprios bendruomenės, o tikrasis vadinamųjų konservatorių tikslas yra naikinti savivaldą, tolinti valdžią nuo žmonių, nes jų ideologai teigia, kad Lietuvoje per daug savivaldybių, jos per mažos ir jas reikia naikinti, stambinti. Jų vizija – savotiškas politinių akropolių tinklas su valdžiai lojaliais savininkais. Europietiškumas – ir mentalitetas bei glaudūs bendruomenių santykiai su vietos valdžia.
Gal matėte ką nors panašaus Vilniuje, Kaune ar Druskininkuose? Europa į Vilnių pradės eiti tada, kai miestiečiai trenks kumščiu į mero stalą ir pasakys, kad užteks niokoti miestą, kai vietos bendruomenė išeis į gatvę ir išvys mero siųstus jų gatvės siaurintojus bei medelių, kurie netrukus bus išrauti, sodintojus. Sostinės valdžia net nesugeba nustatyti paprastų europinių verslo standartų bei taisyklių. Pavyzdžiui, taksistų ir pavežėjų sektorius nusirito iki Vidurinės Azijos lygio, nes naujieji darbuotojai atsivežė savo kultūrą, rusų kalbą ir nevaržomi demonstruoja savo mentalitetą.
Kažkada Lietuva turėjo vieną iš liberaliausių žiniasklaidos įstatymų, nebuvo jokių rimtesnių bandymų riboti žodžio laisvę. Tačiau dabartinė valdančioji neomarksistų koalicija per labai trumpą laiką sukūrė sistemą ir baime pagrįstą visuomeninę atmosferą, ir Lietuva tapo savotišku Iranu prie Baltijos. Jokia Europa čia net nekvepia. Jau susiformavo grupė gerai matomų vyriškos ir moteriškos lyties save „nepriklausomais“ pozicionuojančių ajatolų, kurie ir kurios budriai seka, kad visuomenė griežtai laikytųsi „konservatoriško šariato“ taisyklių. O juk palyginti neseniai vienas iš tų ajatolų savo komentare citavo Volterą: „Aš nesutinku su tuo, ką jūs sakote, bet aš pasiryžęs mirti už jūsų teisę tai pasakyti.“
Dabar jie su neslepiama neapykanta puola oponentus, kuriais tampa visi, kurie tik pradeda galvoti savo galva. Viešojoje erdvėje lietuviškiems ajatoloms yra suteikti aukščiausi minaretai, todėl jie tapo labai įtakingais visuomenės nuomonės formuotojais. Demokratijos degradaciją iliustruoja vos keli faktai. Štai laidų vedėjas Virginijus Savukynas dėl teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai nepalankaus įrašo feisbuke sulaukė didelių nemalonumų. Jis LRT etikos kontrolierės pripažintas pažeidęs 3 etikos kodekso straipsnius ir dėl to įpareigotas pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota V. Savukynui skirti nuobaudą. Tokių draudimų nebuvo net vėlyvuoju sovietmečiu!
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.