DELFI.lt
Isterijos festivalis, kurį žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose dėl mitingo prie Seimo sukėlė grupelė komentatorių bei influencerių, pamažu atslūgo. Tapšnojimasis žodžiais turbūt būtų vykęs ir toliau, nes jų neapykantos užtaisas – milžiniškas, bet gebėjimas matyti platesnį vaizdą ir suvokti visuomenės nuotaikas lemiančius veiksnius – visiškai minimalus, be to, plūstis taip pat reikia mokėti ir akivaizdu, kad žodynas išseko. Tačiau neatmetu galimybės, kad, pritrūkę argumentų ir visiškai aptemus protui, po kito mitingo – o jų tikrai bus – tie save išsilavinusiais ir viską suprantančiais laikantys prabils žodžiais, kuriuos ant tvorų ir sienų chuliganėliai terlioja kirilica.
Niekas iš niekur neatsiranda ir be pėdsakų nedingsta, todėl ramiai pasižiūrėkime, kas iš tiesų įvyko, vyksta ir ką visa tai reiškia. Trumpam persikelkime į Prancūziją. Rugpjūčio viduryje Prancūzijos savaitraščio „Le Journal du Dimanche“ paskelbta apklausa parodė, kad 43 proc. respondentų sutiko su teiginiu, kad „Prancūzija tampa diktatūra“, o pusė manė, kad „priemonės, kurių imasi vyriausybė (įvesdama skiepų pasus ir privalomą vakcinaciją – aut.) yra pavojingi“. Nuomonės dėl to, ar E. Macrono vyriausybė sugebėjo rasti teisingą pusiausvyrą tarp prievartos ir asmeninio pasirinkimo, pasidalijo lygiai per pusę. Nuo liepos vidurio kiekvieną savaitgalį šimtai tūkstančių protestuotojų išeina į Paryžiaus ir kitų miestų gatves, ir skanduoja: „Laisvė!“. Taip jie išreiškia griežtą nepritarimą vadinamajam „Gėdos leidimui“ – skiepų pasui. Skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijoje niekam neapsiverčia liežuvis taškytis patvorio epitetais ar tyčiotis iš tų žmonių. Tokiems visuomenę skaldantiems ir provokuojantiems pareiškimams tribūnos nesuteikia ir žiniasklaida.
Protestų Prancūzijoje esmė – didžiulis nepasitenkinimas valdančiuoju elitu. Sostinės elitas gyvena kitame matavime ir visiškai nesupranta, kas realiai vyksta šalyje. Tačiau protestuotojai netrokšta diktatūros: daugiau nei 83 proc. iš jų mano, kad tai yra geriausia valdymo forma, bet pripažįsta, kad jos kokybė yra smukusi. Nors demokratija remiasi daugumos valia, dabar pagrindinis „Geltonųjų liemenių“ ir kitų protestuotojų grupių šūkis – valdžia nebeatstovauja paprastiems žmonėms, nedirba jų labui, politinė sistema juos ignoruoja ir jų nuomonė niekam neįdomi. Šių metų pradžioje įvyko keli beprecedenčiai dalykai: atsargos generolai ir karininkai, o po to ir tarnyboje esantys kariškiai parašė atvirus laiškus E. Macronui ir perspėjo apie pilietinį karą, jei valdžia nesiims realių veiksmų. Kitais metais Prancūzijoje, pesimizmo ir pykčio apimtoje šalyje, vyks prezidento rinkimai, kurių rezultatas yra nenuspėjamas.
Tokios nuotaikos tvyro vienoje seniausių demokratijų, tačiau Prancūzija yra tik platesnio Vakarų valdančiojo elito moralinio ir vertybinio nuosmukio fragmentas, nes vis daugiau įvairių šalių piliečių abejoja savo vyriausybių kompetencija. Lietuva – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad Lietuva gyvena tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, čia nėra jokios diskusijos ir neatliekamos apklausos rimtais klausimais, kurios parodytų tikrąsias žmonių nuotaikas ir atskleistų visuomenės mentalitetą. Visiškai neabejoju, kad rezultatai priverstų griebtis už galvos.
O dabar apie kai kuriuos mitingo niuansus ir tai, kas vyko po to. Pripažinkime, kad lietuviai – ne prancūzai, vokiečiai ar britai ir galvose tų, kurie save laiko elitu, tvyro dar neišsivadėjęs sovietinis mentalitetas, kad protestuoti ar streikuoti yra negerai, nes tai daro tik išsišokėliai arba valstybės priešai. Būtent pastarąjį visiškai beviltišką ir bankrutavusį „argumentą“ volioja ši Vyriausybė bei jai talkinantis būrelis komentatorių, kurie taip pat piktinasi, kad „penktakoloniai ir liumpenai savo tikslams pasisavino valstybinę ir valstybinę istorinę vėliavas“. Jų pasąmonėje yra įbetonuota Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV frazė „Valstybė – tai aš!“ Jie yra įsitikinę, kad turi absoliutų monopolį ir valstybei, ir vėliavai.
Pirmasis labai netikėtas ir didelį nerimą valdančiajai daugumai sukėlęs pavojaus skambutis buvo gegužę Vingio parke įvykęs „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ renginys, o svarbiausia – jo masiškumas. Niekas viešojoje erdvėje nesiėmė rimčiau ir nešališkai paanalizuoti šio reiškinio tikrųjų priežasčių, bet prabilo propagandistai. Žiniasklaida susifokusavo į masiniame ir visiems atvirame renginyje pastebėtus kelis marginalus ar šešėlinio pasaulio atstovus.
Propagandinė artilerija prabilo ir prieš mitingą prie Seimo. Akivaizdu, kad valdžią siutina pats faktas, jog kažkas drįsta nesutikti, susiorganizuoti ir protestuoti. Ir vėl – nieko apie esmę, jokios rimtos diskusijos apie žmonių teisę ir laisvę rinktis. Įvertinęs įvairius veiksnius bei aplinkybes, aš pasiskiepijau, tačiau visiškai suprantu daugybę žmonių tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje, kuriems, skirtingai nei mažam būreliui viską suprantančių provincijos rėksnių, kyla daug rimtų klausimų. Nesu matęs kvailesnio šūkio už „Pasitikiu mokslu, pasitikiu skiepais“.
Visų pirma, mokslas dar net neatsakė į pradinį ir svarbiausią klausimą – ar šis virusas yra natūralios, ar dirbtinės kilmės. Aš dabar nesileisiu į rimtų mokslinių straipsnių recenzuojamuose žurnaluose citavimą apie dabartinę eksperimentinę mediciną, tikrąją reakcijų į vakcinas statistiką ir pan.
Apie tai turėtų sąžiningai kalbėti politikai ir profesoriai, o ne tuščiai gąsdinti žmones vis naujomis viruso atmainomis, kurių bus dešimtys ir joms pavadinti neužteks graikų abėcėles raidžių. Nepretenduoju į visažinius, bet įvertinęs labai platų skiepijimo politinį, socialinį ir medicininį kontekstą, ir įvairias jau žinomas bei galimas rizikas, matau: skiepai, nors ir netobuli, tam tikroms visuomenės grupėms šiuo metu yra vienintelė išeitis ir jų nauda nusveria rizikų visumą.
O kad jų yra – akivaizdūs mokslo patvirtinti faktai. Kiekviena medicininė intervencija į kūną, kurios pasekmės nėra iki galo ištirtos, yra susijusi su rizikomis ir čia negali būti jokios prievartos, nes tokias rizikas tik visiškai savanoriškai gali prisiimti patys žmonės. Tačiau apie tai įtikinamai gali kalbėti tik stiprios asmenybės, lyderiai, kuriais žmonės pasitiki. Ar Vyriausybėje, kuria pasitiki mažiau nei 20 proc. žmonių ir kurioje nėra nė vieno palankiai vertinamo ministro, yra bent vienas toks? Būtent todėl ir pasirinktas visiškai priešingas kelias.
Kita ore tvyranti protesto priežastis – Vyriausybės nekompetencija. Premjerė ir ministrai blaškosi, priima sprendimus, tačiau greitai išaiškėja, kad jie visiškai neišbaigti ir netobuli, tada atšaukia. Vieną dieną kalba vienaip, kitą dieną kitaip, daug sprendimų yra tiesiog kvaili ir betiksliai. Dar vienas erzinantis aspektas: premjerė ir ministrai, apsistatę gerai apmokamais „strateginės komunikacijos“ ekspertais, nuolat skelbia nesuderintas pozicijas, nepatvirtintus planus, klaidina ir kvaršina visuomenei galvas savo tuščiais plepalais „galbūt uždrausim“, „galbūt atšauksim, bet yra sąlygų“ ir t.t. Štai Sveikatos apsaugos ministerijos išminčiai skelbia pranešimą „Dažniausi nuo COVID-19 mirusių moterų vardai“. Taip pat ir vyrų. Ar galima pulti žemiau? Kitaip tariant, didelė dalis visuomenės pavargo nuo šios kakofonijos ir blaškymosi, jiems tiesiog atsibodo būti valdžios nekompetencijos įkaitais.
O dabar apie vadinamąsias riaušes. Tokie ir dar nuožmesni susirėmimai su policija vyko ir tebevyksta Londone, Paryžiuje, Berlyne ir kituose Europos didmiesčiuose, įvairiuose Australijos miestuose. Ten suimta šimtai žmonių, policija panaudojo ašarines dujas ir net gumines kulkas, hospitalizuota dešimtys protestuotojų ir policininkų. Ar ne per daug pasaulyje „išgamų“ ir „priešiškų jėgų manipuliuojamų gyventojų”? Nesu riaušių šalininkas, bet tai yra „kieta“ ir visiškai tradicinė demokratijos pasireiškimo forma.
Tuo tarpu provincijos snaigučiams ir sąlyčio su realiu pasauliu neturintiems užstalės propagandistams susistumdymas prie Seimo padarė milžinišką įspūdį. O aš visiškai nesistebiu, nes tokia įvykių eiga – visiškai natūrali ir nesunkiai prognozuojama. Įvairiais laikais ir įvairiose šalyse prie masinių protesto demonstracijų labai dažnai prisiplaka asmenys, turintys visai kitokių tikslų – radikalai, anarchistai ir elementariausi chuliganai, kurie įsimaišę į minią, nori išlieti savo emocijas ant policijos.
Šia proga noriu priminti įdomų faktą. 1972-ieji, R. Kalantos susideginimas Kaune. Žmonės išėjo į gatves. Tuomet Vilniaus chuliganų gaujos buvo pasiskirsčiusios ir veikė teritoriniu principu. Buvo Antakalnis, Krasnucha ir t.t. Girdėjau iš pirmų lūpų, kai tomis dienomis grupė Antakalnio gaujos narių išvyko į Kauną. Ne R. Kalantos auka ar laisvė jiems rūpėjo, jie tiesiog girdėjo, kad ten vyksta demonstracijos, pasistumdymai su milicija ir įsimaišę į minią jie gavo progą paleisti vieną kitą plytgalį į „ligavus“ – taip jie tuomet vadino milicininkus. Lygiai tas pats įvyko ir prie Seimo. Tačiau žiniasklaida uoliai skelbė tų kelių marozėlių nuotraukas, tarsi jie būtų mitingo idėjiniai lyderiai ir organizatoriai.
O dabar – apie lietuviškos demokratijos iškrypimus, kuriuos apnuogino dabartinė situacija. Jų yra daug, bet paminėsiu tik penkis. Pirmas: demonstratyvi valdžios panieka savo piliečiams ir jų segregacija pagal politines pažiūras, išsilavinimą ir kitus tikrus bei pramanytus požymius. Jokios civilizuotos šalies parlamento komiteto pirmininkas jokiomis aplinkybėmis negali sau leisti išvadinti protestuojančių piliečių „marsiečiais“ ir „Lukašenkos tarnais“. Aš nekartosiu propagandistų patvorio leksikos, kurią be jokių filtrų skelbia žiniasklaida, o jos atstovai po to naiviai stebisi, kad žmonės nenori su jais kalbėtis.
Antras: žiniasklaidos susiliejimas su valdžia ir jos didėjanti priklausomybė nuo valdžios skirstomų pinigų. Nei vienas iš gerai žinomo influencerio masinis „laisvei“ skirtas renginys dar neapsiėjo be kvietimų ir aukščiausių valdžios atstovų dalyvavimo – tikra laisvės suvokimo parodija. Dabar jis posėdžiauja su VRM ir VSAT vadovybe ir vis dar teigia, kad jo televizija kuria „nepriklausomą ir kokybišką turinį“. Naujausia jo „nepriklausoma“ iniciatyva – rinkti lėšas prie Seimo sužalotų pareigūnų gydymui bei reabilitacijai. Ar mūsų policininkai nemoka mokesčių, ar valstybė jau nebepajėgi suteikti medicinos paslaugų?
Trečias: valdžios institucijų naudojimas kovai ir susidorojimui su kritikais. Gerai žinomas viešosios erdvės rašytojas, laikantis save ekonominės ir politinės laisvės bei demokratijos šaukliu, socialiniame tinkle rašo: „Džiaugiuosi, kad Šūduko Piceriją Šiauliuose tikrina ir viliuosi, kad jos laukia bankrotas. Linkiu to paties visoms jolantų kirpykloms ir grožio salonams dežaviu, kurie bliauna, kad nesilaikys įstatymų“. Šis įrašas nusipelno didesnio dėmesio. Kuo džiaugiasi šis asmuo? Tuo, kad Lietuvos valdžia seka Kremliaus pavyzdžiu, kuris sau pavaldžias institucijas naudoja susidorojimui su tais, kurie nesutinka su jos politika. Kuo tai skiriasi nuo Rusijos veterinarijos ir fitosanitarinės priežiūros tarnybos arba „Roskomnadzor“ veiklos? Niekuo. Dauguma Lietuvoje net nesupranta, kas realiai vyksta ir kaip toli nueita, o asocijuotos verslo struktūros bei verslo bendruomenė nuolankiai tyli. Visuomenė pagaliau turi išmokti solidarizuotis ir pakovoti už savo narius bei principus, nes vėliau ateis kiti ir elgsis lygiai taip pat, o gal dar blogiau.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.