DELFI.L
Galbūt kada nors ateityje rimti ir nešališki visuomenės mokslininkai imsis šio laikotarpio, o mūsų ateities kartos – jei kritinis mąstymas apskritai dar egzistuos – į visa tai žiūrės su pasibaisėjimu ir nepatikės: tai vyko Lietuvoje – demokratiškoje šalyje, kuri save laiko kultūringa?
Aš nežinau, ar dar kur nors pasaulyje vyko tokie dalykai, bet situacija socialiniuose tinkluose ir jų lietuviškai komunikuojančiuose grupėse buvo visiškai unikali. Kita vertus, gal ir nereikia stebėtis, nes lietuviai liko ištikimi sau – savo tamsumui, aptariamo reikalo neišmanymui bei tautinei baudžiauninko DNR. Net pranoko patys save, nes dėl Amerikos prezidento susiriejo ir išsikoliojo gerokai smarkiau nei per Seimo rinkimus. Šįkart liguistos reakcijos įgavo itin ūmias formas ir absoliuti dauguma – iš J. Bideno gerbėjų stovyklos.
Tačiau ne rietenos yra svarbiausios, o jas lėmusios giluminės priežastys. Jos parodė, kad visuomenė ir ypač jos socialiai aktyvi, mėgstanti būti viešumoje bei politikuoti dalis sunkiai serga, o pačioje visuomenėje jau yra įvykę, mano požiūriu, negrįžtami pokyčiai. Ir ne į gera. Tie daigai buvo pasėti gerokai anksčiau, bet dabar pražydo ištisas laukas amorfofalų – bjauriausią kvapą skleidžiančių gėlių laukas.
Nesigilinsiu į JAV prezidento rinkimų kampanijos ir balsų skaičiavimo niuansus, bet aptariant beprecedenčių tautinių rietenų formas bei anatomiją, būtina trumpai pateikti kontekstą. Yra toks liberalus portalas „Politico“, kurio autoritetu nuolat remiasi mūsų vadinamieji politikos mokslininkai ir politikai. Lapkričio 6-9 d. jo užsakytos apklausos rezultatai parodė, kad 70 proc. respublikonų netiki rinkimų sąžiningumu ir tik 86 proc. demokratų rėmėjų tiki, kad rinkimus iš tiesų laimėjo J. Bidenas.
Tokių masinių klastojimų J. Bideno naudai ir niūrių, praktiškai apokaliptinių – jei įsigalės demokratai – porinkiminių nuotaikų nėra buvę JAV istorijoje. Skirtingai nei teigia propagandinė žiniasklaida, J. Bidenas dar nelaimėjo, nes vis dar vyksta balsų skaičiavimas ir perskaičiavimas, ir ne vienoje valstijoje rinkimų rezultatai vis dar nėra sertifikuoti. Situacija nėra aiški, o nepriklausomi analitikai abiejų kandidatų šansus dabar vertina 50:50. Taigi, kažkas tikrai negerai su tuo balsų skaičiavimu, bet tai jau kita – plati ir labai sudėtinga, tema.
Prie naujo tautinių rietenų raundo starto linijos buvo einama kryptingai. Dėl vietos stokos dabar taip pat neaiškinsiu, kodėl prieš savąjį prezidentą susivienijo ir koks bendras interesas sieja Vašingtono politinę biurokratiją, Amerikos leftistus, „visatos valdovėmis“ vadinamas technologijų kompanijas ir meinstryminę žiniasklaidą. Ketverius metus, nuo pat D. Trumpo inauguracijos dienos, ant jo organizuotai buvo pilama prasimanymų, dezinformacijos ir šmeižto lavina, o kritišku požiūriu nepasižyminti mūsų žiniasklaida uoliai tai retransliavo. Visas „progresyvusis“ pasaulis ketverius metus bandė iškasti kažką prieš D. Trumpą, bet taip nieko ir nerado. Nors šmeižtai, prasimanymai, tos tariamos seksualinio priekabiavimo istorijos, „rusiškas pėdsakas“ bei kaltinimai, pateikti per apkaltos farsą, nepasitvirtino, bet tas blogą kvapą skleidžiantis propagandinis dumblas nusėdo ant žmonių smegenų.
Per ketverius metus plačioji Lietuvos visuomenė praktiškai nieko rimto negirdėjo apie D. Trumpo vidaus ekonominę, socialinę politiką, apie darbo vietų kūrimą, Amerikos pramonės atsigavimą, apie realius darbus Rusijos karinio sulaikymo srityje, jo administracijos šių metų pasiekimus Artimuosiuose Rytuose, už kuriuos jis buvo pristatytas Nobelio taikos premijai.
Rimtais JAV politikos klausimais pas mus tvyrojo tyla, tik retsykiais pasirodydavo eilinė aikčiojimų porcija, kai neapsikentęs Europos neįgalumo ir pasigedęs valingų sprendimų, D. Trumpas pasiųsdavo aiškų signalą „aš tai darysiu su jumis arba be jūsų“. Kiek reguliaresnė buvo rubrika „koks D. Trumpas blogas“, nes – tik pamanykit – jis bando mokyti ir daryti spaudimą dideles pretenzijas turinčiai, bet jokio geopolitinio svorio neturinčiai Europai.
Mūsų visišką provincialumą ir pasaulio užkampio mąstymą iliustruoja ir faktas, kad žiniasklaidoje nėra žmonių, kurie gerai išmanytų mūsų rimčiausios strateginės sąjungininkės reikalus. Mes neturime nei vieno rimto politologo – amerikanisto, kuris įsielektrinusiai visuomenei bent prieš rinkimus būtų ramiai ir nešališkai paaiškinęs, kokie iš tiesų yra D. Trumpas ir J. Bidenas, kokios jų ekonominės, mokesčių, socialinės ir užsienio politikos, kuo jie skiriasi, ko galima tikėtis iš vieno ar kito. Ir esmė – amerikiečiams rinkėjams svarbiausi yra jų gyvenimo, o ne užsienio reikalai.
Vietoj to girdėjome tuščias frazes apie tai, jog „J. Bidenas yra pasakęs, kad Baltijos valstybės bus jo orbitoje“, kad jis „labiau prognozuojamas politikas“. Treti, maigydami klaviatūrą kur nors Vilniaus miegamajame rajone, oriai aiškino, kad J. Bidenas yra tas, kuris suvienys ir sutaikys Ameriką. Kaip turi būti nupušęs žmogus, jei mano, jog pusė šalies staiga susitaikys su J. Bideno elektoratu, tarp kurio ir tie, kurie demokratų palaiminti vos prieš kelis mėnesius griovė, degino, plėšė ir prievartavo Ameriką. Kai dėl „sutaikymo“, tai JAV žiniasklaidoje mirga pranešimai, kad kongresmenės Alexandros Ocasio-Cortez iniciatyva demokratai jau sudarinėja „politinių nusikaltėlių“, kurie nepasveikino J. Bideno, sąrašus, o savo zoologinę neapykantą D. Trumpui jie ketina paversti nesibaigiančiais kriminaliniais kaltinimais.
Mūsų komentatoriai, pasirašę nebylų kontraktą su vyraujančia ideologija, plaukė paviršiumi, ėjo lengviausiu tabloidiniu keliu ir susikoncentravę į visokiausius niekus ketverius metus nuosekliai kūrė itin atgrasų D. Trumpo portretą. Tai darė ir tebedaro, ir skambiais laipsniais pasidabinę mūsų „politikos mokslininkai“, kurie sąmoningai ar dėl neprofesionalumo asmenybę painioja su politika.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.