delfi.lt
Karai, bene didžiausia žmonijos nelaimė, turi labai sunkias pasekmes ir liekamuosius reiškinius. Tai liudija Vietnamo, Persijos įlankos, Afganistano karai. Dabar vyksta karas Ukrainoje. Kalbu ne apie žuvusius žmones ir sugriautus miestus, o apie gyvuosius. Daugelį žmonių, patyrusių karo baisybes, kamuoja potrauminis streso sutrikimas (PTSS, angl. post-traumatic stress disorder, PTSD). Tai – psichikos sutrikimas. PTSS praeityje buvo žinomas įvairiais pavadinimais, pavyzdžiui, „sprogimo šokas“ (angl. shell shock) po Pirmojo pasaulinio karo, „kovinis nuovargis“ po Antrojo pasaulinio karo, visai neseniai – kaip Persijos įlankos karo sindromas. Tačiau PTSS – ne vien karo veteranų bėda, jis pasireškia ir civiliams, kurie yra patyrę smurtą, išprievartavimą, kuriems grėsė mirtis ar rimtas sužalojimas. Šiuo atveju pasireiškia visa virtinė simptomų ir jų recidyvų.
Kelis šimtus dienų su didžiuliu nerimu stebime padėtį Rusijos–Ukrainos karo frontuose ir pagaliau lengviau atsikvėpėme – ukrainiečiai perima iniciatyvą ir geros naujienos pasiekia mus kiekvieną dieną. Tikime, kad karas anksčiau ar vėliau baigsis, Ukraina ir mes visi švęsime pergalę, o vienas dalykas, kuris būtinai nutiks jau artimiausioje ateityje, – tai Vladimiro Putino režimo griūtis. Kas po to – nebursime iš kavos tirščių.
Dabar nuotraukose ir vaizdo klipuose matome Ukrainos karius, vaduojančius vieną gyvenvietę po kitos, su šypsena ir džiaugsmu keliančius Ukrainos vėliavas, bet nereikėtų apsigauti – visiems jiems ir šimtams tūkstančių kitų teko nelengvas likimas, nes sugrįžimas į normalų gyvenimą bei adaptacija daugeliui nebus lengva ir netenka abejoti, kad psichiatrijos terminija pasipildys dar vienu terminu.
Šioje vietoje reikia prisiminti dar vieną žmogaus elgsenos ypatumą, kai ribinėse situacijose prarandamas žmogiškumas. Apie tai yra rašęs ne vienas pasaulinės literatūros klasikas, taip pat ir Balys Sruoga. Tai neatsitinka iškart, bet kai žmones nuolat ir ilgai veikia tam tikri veiksniai, vis dažniau kamuoja mintis, kad nebėra jėgų kovoti, atsitiesti, kažką pakeisti. Tam tikru momentu ateina lūžio taškas, žmogus praranda orumą, susitaiko su likimu ir tampa visiškai abejingas tiek sau, tiek ir aplinkiniams.
O dabar persikelkime į Lietuvą. Būdamas visiškai nepriklausomas stebėtojas, praėjusiame komentare sudėliojau fragmentišką dėlionę ir parodžiau, kaip Lietuva atrodo iš šalies, kokie yra žmonių mąstymo bei elgsenos ypatumai. Visai neseniai praleidau atostogas Lietuvoje. Žiūrėjau televizijų žinias, daug važinėjau automobiliu ir klausiausi radijo. Belieka tik pritarti taip pat užsienyje gyvenančio „Delfi“ komentatoriaus žodžiams: „Įdomiai jūs čia gyvenate…“ Būsiu visiškai atviras: daugelis net nesupranta, bet Lietuva jau gyvena kitoje dimensijoje, nei daugelis demokratiškų ir civilizuotų šalių, o jei visuomenė panorės sugrįžti į normalesnę būseną, pagirios bus sunkios.
Išsikraustymas iš civilizuotos politikos ir normalių visuomeninių santykių lauko į absoliučiai toksišką aplinką neįvyko per vieną dieną ar naktį, tai buvo nuoseklus ir laipsniškas procesas. Pavyzdžiui, jei didelė visuomenės dalis nebeskiria, kuo skiriasi dažnai ekrane mirgantis ir gerai žinomas asmuo nuo įtakingo, tai kaip ji gali suvokti, kas realiai vyksta aplink. Kitaip tariant, daug rinkėjų nesuvokia, kaip ir kas realiai formuoja politiką, jei tai, kas vyksta Lietuvoje, apskritai galima pavadinti šiuo žodžiu. Tą nesuvokimą ne vieną dešimtmetį atkakliai formavo galingiausia jėga – televizorius. Jis ir yra įtakingiausias. Jau ne kartą esu sakęs ir rašęs, kad mūsų televizijos yra visuomenės debilizavimo instrumentai, visos be išimties, tik vienos tai daro tiesmukai, atvirai ir dėl to visai nesigėdija, o kitos veikia subtiliau. Dar kartą atidžiau pasižiūrėkite, pavyzdžiui, TV3 naujojo sezono pristatymo klipą. Manau, kad save gerbiantys kaimo kultūros namai tokios agitbrigados į savo sceną neįsileistų, tačiau jie uoliai dirbs visą sezoną, o kitąmet bus dar blogiau.
O dabar grįžkime prie ribinėse situacijose prarandamo žmogiškumo. Visiškai akivaizdu, kad daug žmonių Lietuvoje tiek „užbelsti“, kad jie tapo visiškai abejingi savo likimui, nebereaguoja į aplinką ir yra pasidavę inercijai. Kai kas dar paburba socialiniuose tinkluose ar namuose, bet tai ir viskas. Tai nestebina, nes kai dešimtmečiais baladoja vien skandalais, blogomis naujienomis ir žemiausios kokybės pramogomis, žmogus paprasčiausiai atbunka. Štai švietimo sistema išgyvena nacionalinio saugumo lygmens krizę, o ministrė Jurgita Šiugždinienė informuoja, jog bus kuriamos taisyklės, kad mokytojai neturėtų atiminėti iš mokinių mobiliųjų telefonų ar prašyti netriukšmauti. Tuo tarpu iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma visiškai ideologizuota įstaiga – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – skelbia ypač „aktualų“ raginimą mokyklų uniformų neskirstyti pagal lytis, ne tik mergaitėms leisti dėvėti kelnes (kas ir taip leidžiama), bet ir berniukams – sijonus. Ir tai publikai nepadaro jokio įspūdžio.
Ši Vyriausybė pasižymi stulbinama nekompetencija ir visišku nesugebėjimu spręsti fundamentalias problemas. Viena iš jų – rekordinė infliacija, kita – energetika. Esame Europos rekordininkai arba ant prizininkų pakylos. Kai 2014 m. pabaigoje Klaipėdoje inkarą išmetė „Independence“, buvo tikinama, kad jis išsprendė visas mūsų problemas. Praėjo visai nedaug, o ekonomistai atvirai sako, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikoms teks atlaikyti nemažai sunkumų, bet energetikos krizė skaudžiausiai smogs Lietuvai. Kodėl? Suprantama, kad šią padėtį lemia ir stiprūs išorės veiksniai, tačiau tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis nėra net atviros ir sąžiningos diskusijos, kaip tą smūgį galima būtų amortizuoti. Lietuva investavo šimtus milijonų į energijos generavimo pajėgumus, o jie nenaudojami. Kodėl? O kaip reikėtų iš esmės pertvarkyti energetikos sektorių, kad tokie dalykai nepasikartotų? Pertvarkos nebus, nes tuomet reikės grįžti prie ištakų ir viešai paaiškinti daug dalykų, kuriuos iki šiol gaubia tiršti rūkai, atsakyti į daug labai nepatogių klausimų, o sąžiningi atsakymai sudrebintų valstybės pamatus. Kita vertus, plačioji visuomenė tų atsakymų neieško ir nereikalauja.
Puikiai žinoma, kad nekompetencija dažniausiai dangstoma ideologija. Kai pasižiūri į tikrovę propagandistų neužmuilintomis akimis, pamatai, kad neomarksizmas veši Lietuvoje visu gražumu. Verslo organizacijos jau atvirai ragina šią Vyriausybę prisiimti atsakomybę, bet ji yra kurčia. Didžiojo verslo atstovai „ne spaudai“ kalba, kad tokios prastos Vyriausybės dar nėra buvę, be to, net neįmanoma su kuo nors tête-à-tête pasikalbėti, nes joje tvyro konservatoriams būdinga skundimo kultūra. Privataus sektoriaus Lietuvoje beliko 30 proc., apie sveikos ir pasiturinčios visuomenės stuburą bei pamatą – smulkųjį, vidutinį bei šeimos verslą – seniai niekas nebekalba, niekam jie neįdomūs. Tačiau jiems ant sprando sėdi beveik 200 kontroliuojančių institucijų. Mirkstant utopinėse gerovės valstybės iliuzijose, nuosekliai ir sparčiai naikinamas kapitalizmas ir laisvoji rinka, apie investicinį klimatą šalyje, kurios Vyriausybė žongliruoja nepaprastąja padėtimi kaip cirke klounas obuoliais, ir kalbėti netenka. Stoja ir užsidaro verslai, į Lietuvą atslenka masinių bankrotų banga.
Tai – ekonominė lietuviškojo neomarksizmo dalis, bet yra ir politinė. Viena iš svarbių ir aiškiai matomų neomarksizmo praktikų ir palydovių yra cancel culture arba lietuviškai – atšaukimo kultūra. Ji atsiranda tada, kai pradedama meluoti ir nenorima, kad visuomenė sužinotų tiesą. Kita svarbi neomarksizmo praktika yra istorijos perrašymas, kai ji užtempiama ant dabartinio ideologinio arba politinių interesų kurpalio. Ryškiausias pavyzdys – kai Seimas priimtu įstatymu suteikė Aukščiausiosios Tarybos, pervadintos „Atkuriamuoju Seimu“, pirmininkui Vytautui Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Aš nekalbėsiu apie simpatijas ar antipatijas, nuopelnus ir kaip juos galima ar reikėtų įamžinti, gerokai svarbesnis yra principas ir precedentas. Dauguma Seimo narių – beraščių sambūris, bet profesorius, pro kurio akis nepraslysdavo joks reikšmingesnis dokumentas, puikiai žinojo ir dabar žino, kad tai yra antikonstitucinis įstatymas, tai aiškiai įvardijo ir iškiliausi teisininkai. To negalėjo nežinoti ir Gitanas Nausėda, pasirašęs šį įstatymą. Vien už tai civilizuotoje valstybėje jam grėstų apkalta. Jeigu Lietuva pretenduoja būti teisine valstybe, anksčiau ar vėliau šis įstatymas turės būti ir bus atšauktas. Ar taip įsiamžinti svajojo profesorius?
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.