delfi.lt
Likus metams iki Lietuvos Prezidento rinkimų, pats laikas mesti šalin sektantišką požiūrį, smulkmeniškumą, mitus bei prietarus ir būtina pradėti kalbėti apie šios valstybės likimą iš esmės. Yra terminas „negrįžimo taškas“. Jis reiškia tašką arba ribą, nuo kurios prasideda negrįžtamas procesas. Šis terminas vartojamas įvairiose srityse, jis taikytinas ir kalbant apie visuomenės bei valstybės raidą.
Nebūtinos sudėtingos studijos, reikalingas tik sveikas protas bei kritinis mąstymas ir tuomet įrodymų, kad valstybė sparčiai nyksta ir degraduoja visais aspektais, daugiau nei pakanka. Yra daug indikacijų, kad Lietuva jau stovi ant negrįžimo taško slenksčio, tuo tarpu skeptikai teigia, kad tą tašką jau kirtome. Kad ir kaip būtų, kirtus tą tašką, prasidės sniego gniūžtės arba domino efektas – virtinė valstybę naikinančių reiškinių, kurių nebebus įmanoma sustabdyti.
Vis dėlto, aš manau, kad viską dar įmanoma pataisyti, bet apie tai – vėliau. Pradžiai – kodėl dabar arba niekada?
Rekordinė infliacija, ekonomika recesijoje, visuomenė supriešinta, tvyro nepasitenkinimas, demografinė situacija nežada nieko gero. Liberalioji demokratija, arba kitaip tariant, kultūrinis marksizmas, kurį uoliai stumia ir finansuoja ši Vyriausybė, sistemiškai puola Bažnyčią, šeimą, lietuvių tradicijas ir kalbą – pamatus, ant kurių buvo atkurta ir stovi Nepriklausomybė.
Tradiciškai santūrūs ir korektiški investuotojai šios Vyriausybės mokesčių reformą įvardija tragikomedija. Balandį fiksuotas 7,1 proc. metinis pramonės nuosmukis, pramonininkai gerų naujienų šiems metams neturi ir svarsto, kad einama banaliai populistiniu keliu, pykstantis su ekonomine logika ir atimant iš visų Lietuvos žmonių gerovės perspektyvas.
Smulkiųjų verslininkų ir individualiai dirbančių asmenų žodynas gerokai spalvingesnis – mokesčių reforma yra primityvaus buhalterinio mąstymo triumfas. Tuo tarpu jau treti metai ore kabo nepanaudotų 1,6 milijardo eurų Europos paramos lėšų klausimas, jas naikina infliacija ir kol kas jokių vilčių, kad tie pinigai bus įlieti į Lietuvos ekonomiką.
Prisimenate, kažkada nuolat buvo kalbama apie sveikatos apsaugos sistemos reformą?
Niekas nevyksta, tačiau biurokratai sistemiškai terorizuoja moksleivius ir vairuotojus. Mokyklose fiksuojami smurto protrūkiai, bendramoksliai vieni kitiems rengia egzekucijas, apsinuodijimai narkotinėmis medžiagomis ir jaunuolių mirtys nuo jų tapo informacine rutina. O juk tas jaunimas ateis į darbo rinką ar universitetus, kurie taip pat degraduoja, talentingiausi jaunuoliai išvyksta studijuoti į užsienį ir daugelis nesiruošia grįžti.
Kalbos apie dvigubos pilietybės naudą tėra tik gudrauodegių planas, o „Globali Lietuva“ – tuščias oro virpinimas. Žmonės masiškai važiuoja apsipirkti į Lenkiją, Rusiją ir Baltarusiją. Tai visai nestebina, nes Vyriausybei rūpi ne žmonių interesai, o aklas Europos Sąjungos (ES) perteklinių reguliavimų vykdymas.
„Valstybė yra suinteresuota prekybą degalais mažinti, o ne didinti, vien tik tam, kad būtų surinkta daugiau mokesčių. Tad nieko blogo nenutiks, jei, pavyzdžiui, dyzeliną sunkiasvoriam transportui verslas pirks ne Lietuvoje, o Lenkijoje“, – rimtu veidu kalba ministras Simonas Gentvilas.
Kad ministras susipykęs su ekonomine logika ir sveiku protu – vienas klausimas, kad ši Vyriausybė susitapatino su valstybe – kitas, bet niekas jo viešai nepaklausė svarbiausio: „Pone ministre, o kam jūs dirbate?“
Lietuva, kaip bandoma teigti, yra laimingiausių šalių dvidešimtuke, tačiau kažkodėl tik 30 proc. jos gyventojų pasitiki valdžia – tiek pat, kiek ir Kolumbijoje. Kodėl?
Nesenas faktas puikiai iliustruoja valdžios požiūrį į dirbančius žmones ir biurokratijos bukumą. Eurolygos finalo ketverto metu, per patį darbymetį, Kauno kavines, restoranus ir barus užplūdo ne tik Valstybinės mokesčių bei Darbo inspekcijų, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai, kurie rengė patikrinimus ir buvo paralyžiavę darbą.
Lietuva nesugebėjo išsaugoti nacionalinio oro vežėjo, per tris dešimtmečius nesugebėta nutiesti nei europinės geležinkelio vėžės į užsienį, nei greitkelio į Lenkiją. Šios Vyriausybės ministrai yra savo kuruojamų įmonių akcininkai, Lietuvos paštas praktiškai sunaikintas, premjerei atrodo visiškai normalu, kad rekordinius pelnus fiksuojantys bankai uždarinėja skyrius provincijoje ir tūkstančiai gyventojų tampa atkirsti nuo galimybės tiesiogiai gauti finansines paslaugas.
Ar dar prisimenate nesenus svaičiojimus apie gerovės valstybę? Tuo metu, kai pasaulyje vyksta technologijų revoliucija, kvantinės kompiuterijos proveržiai, kai įvairiose šalyse valstybiniu lygmeniu diskutuojama apie dirbtinio intelekto įtaką, daugelis Lietuvos gyventojų, palinkę ties telefonų ir kompiuterių ekranais akylai seka Suodaičių muilo operą ir skaičiuoja, kiek mokesčių mokėtojų pinigų nušvilpė savivaldybių tarybų nariai.
Visišką šios ir ankstesnių valdžių neįgalumą geriausiai simbolizuoja keli dalykai: nacionalinio stadiono šmėkla ir griūvantys tiltai. Logiškas rezultatas. Apskritai daug kas Lietuvoje, kaip sakoma, laikosi ant garbės žodžio, net ir krašto gynyba. Mano nuomone, visuomenės būseną ir nuotaikas geriausiai iliustruoja situacija vyrų krepšinio rinktinėje. Prisimenate 1992-ųjų Barseloną ir Lietuvos vyrus su „The Grateful Dead“ marškinėliais? Tuomet buvome jauni, alkani, drąsūs, veržlūs, nepaisantys taisyklių bei autoritetų. Ta rinktinė ir daug ką šokiravę marškinėliai buvo tuometinės atgimusios Lietuvos simbolis.
2023-iaisiais, artėjant pasaulio čempionatui, visas būrys geriausių krepšininkų ieško pasiteisinimų, kaip išsisukti nuo rinktinės. Juk puikiai suprantame, kad tai – ne apie sportą, tai – dabar valstybėje ir visuomenėje tvyrančio moralinio klimato atspindys.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.