delfi.lt
Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje procesus, kurie keičia Europos veidą ir nulems jos ateitį. Nors dauguma viešosios erdvės aktyvistų, rašytojų ir politikų dedasi „tikrais“ europiečiais, bet visi buvo susitelkę tik į vidaus rietenas ir niekam nebuvo įdomu, kas realiai vyksta prie Europos Sąjungos sienų, ir kaip tiesiog mūsų akyse keičiasi Europos veidas.
Ir štai Lietuva susidūrė su nelegalios migracijos problema. Tuo metu, kai įvairios Europos šalys jau yra nuėjusios netrumpą kelią ir pagaliau kai kur jau matomi sveiko proto daigai, Lietuva dabar primena vaikščioti besimokantį kūdikį, kuris eina, griūna, įsistato mėlynę, keliasi ir vėl eina. Būtų labai gerai, jei tas kūdikis nepasiduotų spigių auklių įtakai ir nekartotų jau kitur padarytų klaidų.
Pažvelkim į problemos ištakas. Jos autorė – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri 2015 m. vasarą savavališkai ir be jokių konsultacijų ar bendro ES sutarimo atvėrė Vokietijos, o tuo pačiu – ir Šengeno erdvės – sienas migrantams. Jos žinia buvo paprasta ir aiški – priimsime visus. Taip milijonams žmonių buvo pasiųsta klaidinanti žinia, kad Europa jų laukia, čia jiems bus garantuotas geras ir aprūpintas gyvenimas.
Tais pačiais metais Vokietijos Federalinė prokuratūra gavo daugiau nei 400 kreipimųsi, raginančių pradėti tyrimą prieš A. Merkel dėl valstybės išdavimo. Skundų autoriai rėmėsi Vokietijos įstatymais, kurie numato, jog kiekvienas, kuris bando jėga įgyvendinti pokyčius ar pakenkti konstitucinei tvarkai, yra kaltas dėl valstybės išdavystės. Ieškovai tvirtino, kad migrantų antplūdis atitinka įstatymuose numatytas sąlygas, nes „esminiai demografiniai pokyčiai keičia Respubliką“. Prokuratūra piliečių skundus ignoravo.
Netrukus į Europą sausuma ir jūra plūstelėjo šimtai tūkstančių migrantų. Pradžioje suglumę vengrų ir austrų pasieniečiai stebėjo, kaip iš traukinio vagonų išlipę atvykėliai peronuose spardė jiems paruoštų geriamojo vandens butelių ir maisto pakuotes. Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Štai ir migrantų paliktas Rūdininkų poligonas atrodo lyg po karo – visur šiukšlės, suniokotų naujų lovų bei čiužinių krūvos, besimėtantys rūbai, kuriuos rinko naivūs aktyvistai. Nereikia pamiršti, kad už tai sumokėjo visi mokesčių mokėtojai, o tos lovos, čiužiniai ar drabužiai būtų didelė parama šimtams Lietuvos nepasiturinčių šeimų.
Pats savo akimis pernai rudenį mačiau po Anglijos pakrantės miestą Fokstoną vaikštinėjančius jaunus tamsiaplaukius vyrukus, kurie sukėlė triukšmą, nes britų kariuomenės kareivinės jiems pasirodė per prastos. Pastarosiomis dienomis britų spauda rašo, kad afganistaniečiai, kurie teigė bėgę nuo Talibano ir tikėjosi iškart gauti po namą, „nebegali ištverti“ viešbučiuose ir dėl „prastų sąlygų“ nori būti išsiųsti namo.
Pažvelkime į Europos realybę, kurios daugelis nemato ir net neįsivaizduoja. Viena iš šalių, aktyviausiai kvietusių migrantus, buvo Švedija. Dar visai neseniai valdantieji socialdemokratai net grasino įvesti sankcijas šalims, kurios… nepriims migrantų. Kaip masinė migracija per nepilną dešimtmetį pakeitė Švediją?
Dar 2018 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė oficialiai perspėjo savo piliečius, besilankančius Švedijoje, saugotis smurto, ginkluotų nusikaltėlių ir sprogimų migrantų dominuojamose zonose, ypač Malmėje ir Geteborge. Ilgą laiką Švedijos valdžia oficialiai neigė, kad egzistuoja vadinamosios no-go zonos arba kitaip tariant, teritorijos į kurias geriau nekišti nosies.
Švedijos žiniasklaida ne kartą rašė, kad tose zonose užsidarė dešimtys parduotuvių, nes dėl smurto ten negali dirbti moterys, net policininkes, dirbančias tose teritorijose, namo turi palydėti kolegos vyrai. Praėjus vos keliems metams po to, kai Švedija plačiai atvėrė duris, kažkada buvusi rami šalis tapo imigrantų gaujų karo zona – susišaudymai ir sprogdinimai tapo kasdienybe.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.