delfi.lt
Prisimenate, kokią Europą įsivaizdavome, apie ką svajojome, kai stovėjome Baltijos kelyje, kai darbe ir namuose kalbėjome tik apie politiką, kai daugiabučių virtuvėse per kraštus liejosi aistros dėl to, kuris geresnis – Vytautas Landsbergis ar Algirdas Brazauskas? Kai sovietų kariškiai suko ratus aplink Parlamentą, o minios budėjo prie laužų? Apie ramią ir turtingą Europą, kurioje „visko“ yra.
„Ten telefonų būdelėse abonentų knygos guli“, – žinovo tonu aiškino ten pabuvoję. „Eik tu sau! Ir niekas nepaima?“ – stebėjosi klausytojai. Profesorė Kazimira Prunskienė daugiatūkstantiniame mitinge autoritetingai aiškino, kad pakelsim atlyginimus 11 kartų ir gyvensim kaip Švedijoje. Visi audringai plojo.
Tačiau žmonės, kurie buvo tik ekskursijoje ir nesusigaudo, kas realiai vyksta, eidami balsuoti Europos Parlamento rinkimuose turi labai aiškiai suprasti, kad tos idiliškos Europos nebėra, tai buvo tik svajonė ir tas miražas jau seniai ištirpo ore.
Tiesa, atokiau nuo turistų išmintų takų dar yra globalizacijos, masinės migracijos ir politkorektiškos beprotybės beveik nepaliestų oazių, kuriose gyvenimas teka sava tradicine vaga, bet tas teritorijas jau dabar reikėtų įrašyti į europinės civilizacijos, tradicijos ir kultūros raudonąją knygą.
Londonas muša nusikaltimų, kuriuose naudojami peiliai, rekordus. Riaušės, smurtas, nusiaubtos gatvės ir ašarinių dujų debesys tapo Paryžiaus kasdienybe. Tai jau savotiška new normal situacija. Nelegalių migrantų būriai Prancūzijos pakrantėje laužiasi į sunkvežimius, važiuojančius į Didžiąją Britaniją ir masiškai vagia mažuosius žvejybos laivelius, kuriais bando perplaukti Lamanšą. Švedai dirba, o šios šalies miestų ir miestelių gatvių lauko kavinės vidury dienos pilnos dykinėjančių tamsaus gymio jaunų ir sveikų vyrų. Italija planuoja bausti baudomis kiekvieną asmenį, atvežusį į šalį nelegalų migrantą, o Švedija grasina sankcijomis šalims, kurios nepriims migrantų.
Radikalūs kairuoliški ekofašistiniai judėjimai spaudžia vyriausybes ir vis dažniau paralyžiuoja gyvenimą didmiesčiuose. Praktiškai visa viešoji erdvė bei žiniasklaida yra politizuota ir politkorektiškai ideologizuota. Dar niekada pokario Europa nebuvo taip stipriai susiskaldžiusi ir kupina rimtų politinių prieštaravimų bei socialinių įtampų.
Šių metų gegužės 26-oji gali tapti data, kurią reikės įrašyti į istorijos knygas. Ankstesni Europos Parlamento rinkimai buvo mažai kam įdomūs, o šiemet jų išvakarėse visas žemynas kunkuliuoja tarsi peklos katilas, savo turinį taškydamas į visas puses. ES šalyse bus renkamas 751 EP narys. Jie atstovaus 500 mln. žmonių 28 šalyse.
Ryškus šių EP parlamento rinkimų bruožas yra tas, kad yra labai aiški riba tarp dviejų oponuojančių pusių. Tai – oficialusis Briuselis ir jo politikai nepritariančios partijos bei judėjimai. Ir viena, ir kita pusė ragina gelbėti Europą. Vyksta nuožmus argumentų teniso mačas. Turbūt esate matę smagius vaizdus iš teniso varžybų, kai televizijos kameros rodo žiūrovus, sėdinčius ties korto viduriu: žaidėjai keičiasi smūgiais, o žiūrovai sutartinai sukioja galvas tai į kairę, tai į dešinę.
Kitas išskirtinis šių EP rinkimų bruožas yra tas, kad kaip niekada anksčiau politinėje kovoje ir viešojoje erdvėje oponentams klijuojamos įvairios etiketės, kurios tampa privalomomis klišėmis. Daugelis dabar naudojamų politinių etikečių – rėksmingos, gąsdinančios ir neišprususiems rinkėjams tai daro įspūdį. Tačiau prieš pradėdami tų europinių etikečių dekonstrukciją, apsidairykime savo kieme.
Geriausias pavyzdys – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatė prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė. Teoriškai ji turėtų atstovauti ir remtis pamatinėmis partijos vertybėmis. Tačiau pasiskaitykite jos rinkimų programą ir ten rasite visko, išskyrus konservatizmą.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.