Pasižiūrėkime ilgiau į šią nuotrauką ir gerai pamąstykime. Ji yra puikiausia iliustracija, rodanti kaip per 32 metus pasikeitė pasaulis ir Lietuva. Bala nematė to pasaulio, pasižiūrėkime į Lietuvą, o svarbiausia – jos žmones. Palyginkite šią 1992 Barselonos olimpinę ir mūsų olimpiečių aprangą Paryžiuje. Širdis krauju apsipila ir trūksta žodžių… Apima savotiškas jausmas, tarsi sovietmečiu būtum žiūrinėjęs Nepriklausomos tarpukario Lietuvos nuotraukas. Bet aš kalbu ne apie drabužius, jie yra tik nuosmukio ir degradacijos simbolis. Pinigų cirkuliuoja gerokai daugiau, bet sveiko proto…
Tuomet buvome alkani romantikai, kūrybingi, pašėlusiai drąsūs, nebijantys mesti iššūkius, laužyti taisykles, akys degė būti geriausiais, norėjome kažką sukurti. Ir daug sukūrėme, nustebinome, visi didžiavomės nedidelės šalies pasiekimais. Viskas buvo nauja, visas gyvenimas buvo neplėšti dirvonai su begale galimybių. Visi darėm tai, ką galėjom, kaip supratom, taip, kaip mokėjom, dažnai klydom, nes buvome naivūs ir daug ko nežinojom. Mums visai neblogai sekėsi, nors ir nebuvo finansavimo, visų tų gudrašiknių konsultantų, sėdmaišininkų taip mėgstamų bla-bla-bla konferencijų, gerai apmokamų viešųjų ryšių ir strateginės komunikacijos ekspertų. Tikra rinkos ekonomika ir dar neišsigimęs kapitalizmas atskleidė lietuvių verslumo ir kūrybiškumo galias. Buvome vienas iš Baltijos tigrų, o dabar – nušiuręs ir niekam neįdomus Europos patvorio katinas.
Kas atsitiko? Visuomenės elitas – politikai, sostinės inteligentai, visų sričių akademinė bendruomenė, mokslininkai bei menininkai neišlaikė žmogiškojo orumo ir savigarbos egzamino – visi jie buvo papirkti lengvais europiniais pinigais. Rinkos ekonomika išsigimė ir paskendo korupcijoje bei protekcionizme, prisiveisė įvairiausių įstaigų ir VšĮ, visuomenę korumpuojančių fondų, kurie tapo vyraujančios ideologijos ir valdžios patarnautojų šėryklomis. Dabar valdžiai tarnaujantys žurnalistai ir inteligentai, kurie yra puikiai apmokami už niekam nereikalingus mokslinius darbus, ir menininkai, kuriantys niekam neįdomų niekalą, kuris neturėtų jokių šansų egzistuoti rinkos ekonomikos sąlygomis, lygiai kaip sovietmečiu drasko akis kitaminčiams ir nori dar daugiau socializmo, nes tai yra jų komforto zona. Socializmas žygiuoja per Lietuvą aukštai iškėlęs galvą.