delfi.lt
Kai karas ant slenksčio, tuomet laikas mesti šalin visas politkorektiškas kalbas ir visiškai atvirai, net ciniškai pakalbėti apie aktualijas, nes būtent tokia yra šių dienų politika. Į Europą vėl atklydo realaus karo grėsmė, apie tai visi kalba, tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, apie ką visi tyli – Europos nebėra.
Turiu galvoje ne geografinį terminą, žemyną, o Europos Sąjungą, kurią sutrumpintai vadiname Europa. Formaliai ji yra ir tikriausiai dar kurį laiką bus, bet jos, kaip pasaulinės ir net europinės politikos subjekto reikšmė yra artima nuliui. Tai buvo žinoma seniai, tačiau pastaraisiais metais ši realybė buvo maskuojama pompastiškais renginiais ir skambiais, bet visiškai tuščiais pareiškimais apie „geopolitinę Europos Komisiją“ ir „Europos strateginę autonomiją“.
Kai kyla konfliktų grėsmės, komunikacija, diplomatinės pastangos ir derybos vyksta tarp realių galios centrų, tam skirtos ir vadinamosios karštosios linijos. Ir štai reali naujo didelio karo Europoje grėsmė, visai ES pašonėje, o kur ji? Europlepalų pakanka, bet iš esmės tai yra spengianti tyla. Jeigu kyla rimta krizė, lyderiai griebiasi telefono, o kam skambinti į Briuselį, su kuo kalbėtis, o svarbiausia, apie ką? Ką gali Ch. Michelis, U. von der Leyen, R. Metsola ar J. Borrellis? Regis, jie ir patys tai supranta, todėl nebėra įprastų patrepsėjimų apie kažkokį realų „koordinuotą atsaką“.
Kalbos apie vienybę nesiskaito. Didžiausia ironija, kad Ukraina buvo šalis, kuri labiausiai norėjo tapti europiete. Žmonės Maidane ne tik mojavo ES vėliavomis, skirtingai nei mes ar daugelis kitų ES narių, jie kovėsi už tai, liejo kraują už „europietiškas vertybes“ – teisinę valstybę, demokratiją, laisvę. Dabar jie yra išduoti, Briuselis tūno šešėlyje. Ši situacija dar kartą patvirtina žinomą tiesą, kad krizė neformuoja charakterio, o jį atskleidžia.
Briuselis taip pat turi savo gražulius ir maldeikius, vienas iš tokių – Belgijai atstovaujantis EP narys Guy Verhofstadtas, aršus unifikuotos Europos šalininkas, kuris vartoja skambų terminą „Europos imperija“. Imperijos esmė yra tvirta politinė valia ir visos imperijos visais laikais rėmėsi galiomis ir, visų pirma, karinėmis, tuo tarpu ES yra biurokratinės imperijos eksperimentas, o bandoma lipdyti ES kariuomenė yra visiškas nonsensas.
Esmė ta, kad ES valdo ne politikai, o biurokratija, o ji negali būti nei politinės valios nešėja, nei reiškėja. Biurokratija atstovauja tik savo interesams ir jos pagrindinis siekis – didinti administracines galias. Tuo tarpu net ir visiškas nesąmones kalbantis charizmatiškas politikas yra idėjų skleidėjas ir sugeba paskui save suburti mažesnį ar didesnį skaičių žmonių. Kai dėl charizmos, tai kažkada, kai Britanija dar buvo ES narė, Nigelas Farage‘as tuometiniam Europos Tarybos pirmininkui Hermanui Van Rompuy yra viešai pareiškęs, kad jo charizma – kaip obuoliais kimštos anties. Šiurkščiai, bet teisingai, nes būtent tokie ir yra eurobiurokratai ir komisarai, Vokietijos kancleris ir daugelis kitų. Jie yra pavyzdiniai šios sistemos produktai.
Kitas imperijos bruožas – lyderystė, o kas galėtų būti naujosios Europos imperijos lyderis? Paklauskite lenkų, italų, vengrų, belgų ar lietuvių, ar jie nori būti valdomi „demokratiškai paskirto“ vokiečio ar prancūzo? Kokie yra vienijantys veiksniai? Krikščionybė – praeitis, ir jos kaip vienijančio veiksnio jau atsisakyta. Dabartis – neomarksizmas ir liberalizmas, ateitis – masinė migracija ir žemyno islamizacija.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.