Kai prieš trejus su puse metų, lrytas.lt redakcijos paprašytas, ėmiausi rašyti R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ recenziją, tiek autorę, tiek jos kūrinį traktavau per rimtai (ČIA), turėdamas iliuzijų, kad su tokio plauko „istorijos tyrinėtojais“ galima kalbėtis argumentų kalba: jie pajėgs įsigilinti į istorinę epochą, vertinti ne iš konteksto išluptus tikrus ar tariamus istorijos faktus, bet šaltiniais patikrintų faktų visumą, žvelgti į istorinį laikmetį iš to meto žmonių žinojimo perspektyvos, bet ne iš šiandienos „visažinio moralinio teisėjo“ aukštumos.
Klydau. R. Vanagaitė ne tik nepadarė jokių išvadų iš nuorodų į faktines jos knygos klaidas, bet su dar didesne aistra, jos pseudoistorinius išvedžiojimus apdainuojant kai kuriems „tikriems istorikams“, žurnalistams, poetams ir literatams užsienyje bei Lietuvoje, aktyviai tęsia savo „pasiuntinybę“. Todėl diskutuoti su šio žanro kūrėjais istorinių argumentų plotmėje – tolygu ginčytis dėl angelų skaičiaus ant adatos smaigalio.
Kad randama lengvatikių užsienyje – nieko nuostabaus. Daug mes galėtume pasakyti apie, tarkim, Juodkalnijos istorijos detales? Absoliučiai pasaulio žmonių daliai, kuri įstengtų bent jau žemėlapyje surasti mūsų šalį, irgi esame tokia pati egzotika ir faktiškai „tabula rasa“, kaip makedonai, juodkalniečiai ar kosovo albanai. Į tą „lentelę“ gali prirašyti bet ko. Dauguma patikės.
Kai mes patys rimtai nežiūrim į savo istoriją, laukiam, kad ją kas nors parašytų ar bent jau „patvirtintų iš užsienio“, ją rašo kas netingi ir turi pingų. Ir tokiam darbui nebrangiai randa sau gizelių iš mūsų pačių tarpo. Štai vienu iš aptarnaujančio personalo statistų sutiko pabūti „istorijos detektyvas“ Virginijus Savukynas (žr. ČIA).
Virguti, nagi pasikviesk mane į savo laidą, pasiruošk pačius kebiausius klausimus, kuriuos tik įstengsi susigalvoti pats ar padės Tau Tavo viršininkai. Pakalbėsime apie tą patį laikotarpį, apie kurį visą valandą „varinėjai futbolą“ į vienerius vartus, savanoriškai įsijautęs į patarnaujančiojo rolę, primenančią personažą iš „Karaliaus Ūbo“, trupinančio druską ant patrono valgomo kiaušinio.
Betgi žinau, kad to nepadarysi. Kadangi tai, kuo užsiiminėji, mažai susiję su žurnalistika, dar mažiau – su istorija. Tai susiję su lengvai atpažįstama, neišrankiam skoniui orkestruota propaganda, vienpusišku tam tikrų interesų protegavimu „istorijos vardu“. Faktiškai, politinė reklama. Ir tai būdinga, deja, ne vien paskutinei, paties „populiarumą“ padidinusiai laidai. Todėl nieko iš to nė nesitikiu.
Būtent dėl to, teisingai, mano nuomone, pasielgė Giedra Radvilavičiūtė, neeikvojusi per daug laiko ir jėgų pro padidinimo stiklą tyrinėti „emocinio šantažo priemonėmis“ sukonstruotą propagandos antį, bet, reaguodama į dabar „užsienyje garsėjančios“ autorės aptarnaujančio personalo suaktyvėjimą Lietuvoje ir regimai „tiesiamą kelią“ naujam jos atėjimui, parašė atsainų, neilgą, bet gana taiklų atoliepį į jau prieš daugiau kaip trejus metus išleistą knygą.
G. Radvilavičiūtė: „Tekste rasite visą tokio primityvumo arsenalą, neintelektualesnius skaitytojus jis veikia savaime. Ko verti vien tiražuojami retoriniai klausimai: „O kas jei Zuroffas ne pabaisa? Kas tuomet pabaisa?“; „Kur buvo Dievas?“; „Kodėl Dievas leido šitas baisybes?“; „Kur buvo Dievas per Holokaustą?“ ir pan.
Emocinis šantažas, jei esi padorus žmogus, atima instrumentus vertinti dokumentinį tekstą analitiškai. Tokio teksto tikslas – sužadinti instinktyvią reakciją, nes kitaip padoriam skaitytojui kyla grėsmė pasijusti amoraliam. Na, kas, gal tik paskutinis „niekšas“, drįs pervertinti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel politiką dėl imigrantų, žiūrėdamas į fotografiją, apskriejusią viso pasaulio žiniasklaidą – Turkijos paplūdimy išmestą bangų berniuką raudonais marškinėliais…“
Visą tekstą skaitykite ČIA.