delfi.lt
Seimui paskelbus, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties žūties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“, išsyk reagavo istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Lapkričio 20 d. Info TV žinių laidoje jis pareiškė neradęs „nė vieno pokario rezistencijos specialisto, kuris tokiam Seimo sprendimui pritartų“, o Seimo nariai esą naudojasi partizanų vado atminimu vien tam, kad „pasirodytų didesniais patriotais“.
A. Nikžentaitis jau ne pirmąsyk šaunasi kalbėti visos istorikų bendruomenės vardu ir rausti konfrontacijos griovį tarp „istorikų ir politikų“. Pastaruosius traktuoja „atlaidžiai“ – lyg „nevykėlius“ ir „neišmanėlius“, besibraunančius į sritį, priklausančią tarsi vien jo paties ir draugų išskirtinei kompetencijai.
„Istorikų kuriama realybė yra viena, politikų kuriama – kita“, – tvirtino A. Nikžentaitis toje pačioje laidoje, o balsas „už kadro“ sielojosi, esą „Seimo nariai sėdi užsidarę „dramblio kaulo bokšte“ ir mokslininkų nuomonės neklauso“.
Pradėkime nuo to, kad tokios „vieningos mokslininkų nuomonės“ niekada nebuvo, jos nėra ir vargu ar kada bus, jeigu Lietuva išsilaikys laisva, demokratinė, pažiūrų laisvę gerbianti šalis.
Dar daugiau: Europos Parlamento 2010 m. priimtoje rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“ aiškiai pabrėžiama, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“, tačiau „nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni“; dokumente taip pat pažymima, kad niekas neturi privilegijos aiškinti, kad kas nors, įskaitant A. Nikžentaitį, istoriją „interpretuoja objektyviai“.
Problema yra ne ta, kad A. Nikžentaitis turi nuomonę ir ją skelbia. Negerai tai, kad jis atvirai demonstruoja savo nepasitenkinimą tais, kurie turi skirtingą nuo jo nuomonę, o savo pozicijas gina ne profesionalaus istoriko kompetenciją patvirtinančių argumentų svarumu, bet paviršutiniškai publicistikai būdingu kalbėjimu bendrybėmis, bandymais šaipytis iš oponentų tikro ar tariamo nemokšiškumo bei reikalauti nuomonės pripažinimo vien rodant savo „žvaigždutes antpečiuose“.
Skųstis politikų „trukdymu“ – nenauja
Jau prieš dešimtmetį esu atkreipęs dėmesį į A. Nikžentaičio panašaus pobūdžio pretenzijas, kai jis tuo pačiu „politikų nekompetencijos“ ir „kišimosi į istorikų daržą“ pretekstu bandė apginti ir pateisinti politinio vištakumo motyvuotą bendrą su Rusijos istorikais projektą, kurio Estijos ir Latvijos istorikai apdairiai atsisakė.
Jiems išsyk buvo aišku, kad ligi šiol Baltijos valstybių okupacijos nepripažįstančios autoritarinės valstybės istorikai nebus laisvi nešališkai traktuoti istorinių faktų, todėl bendradarbiavimą jie toleruos tik tiek, kiek tai tarnaus oficialiai dabartinės Rusijos pažiūrai į istoriją Baltijos valstybėse.
„Mūsiškiams“, vadovaujamiems A. Nikžentaičio, atrodė kitaip. Jie „pabandė“.
Nors privačiai A. Nikžentaitis džiaugėsi, kad jie rusus girdi, „apžaidė“, o estai ir latviai esą dabar mums „pavydi“ pasiekimų, rezultatas išėjo toks, kuris visiškai atliepia A. Diukovo propagandinei platformai.
Po 1940 m. birželio 15-osios Sovietų Rusijos kariuomenei ir NKVD baudėjams šeimininkaujant Lietuvoje, grobiant bei terorizuojant žmones, masiškai „liaudies priešais“ skelbiant valstybės tarnautojus, vadovaujantį karininkijos personalą, šaulius, partijų lyderius, uždarinėjant draugijas, užvaldant spaudą, radiją, užimant visas strategines pozicijas valstybėje ir toje prievartos atmosferoje rengiant „liaudies seimo“ rinkimų inscenizaciją, šalis, A. Nikžentaičio supratimu, vis dar buvo „nepriklausoma“, o po savo nepriklausomybės nustojo tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai tapo „priimta“ į SSRS sudėtį.
Tai yra pozicija, su kuria „projekte“ dalyvavę Lietuvos istorikai sutiko ir drauge su kolegomis iš Rusijos parengė du tomus dokumentų, skirtų aptarnauti Rusijos pažiūrą į „savanorišką Lietuvos įsijungimą“ į tarybinių tautų šeimą. Kai buvo atkreiptas į tai A. Nikžentaičio dėmesys, mūsų istorikas skundėsi, kad Lietuvos politikai „kišasi“ į istoriją ir „trukdo“ profesionalams dirbti…
Dabar pažvelkime į tuos „neišmanėlius“ politikus, kurie taip „susimovė“ paskelbę A. Ramanauską-Vanagą „kovojančios Lietuvos“ vadovu. Kas tie istorijos „diletantai“?
Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas – Arūnas Gumuliauskas. Istorijos profesorius, daugelio istorijos knygų autorius, įskaitant vieną geriausių naujausios Lietuvos istorijos veikalų „Lietuvos istorija 1795-2009“ (2010). Arvydo Anušausko pristatinėti, manu, nereikia.
Jo produktyvumas istorijos lauke, net ir dirbant politinį darbą, ypač per pastarąjį dešimtmetį, nenustebčiau, jei būtų didesnis už paties A. Nikžentaičio, triūsiančio vien istorijos mokslo baruose.
Eugenijus Jovaiša taip pat yra istorijos profesionalas, kapitalinių veikalų istorijos klausimais autorius. Kiti komisijos nariai taip pat yra plataus išsilavinimo žmonės, ne tik galintys, bet ir turintys konstitucinę pareigą svarstyti istorijos klausimus.
Kodėl prieš tuos žmones A. Nikžentaitis taip stengiasi parodyti savo, kaip profesionalo, „pranašumą“ – man neaišku. Juolab, kad to pranašumo nebuvo galima pajusti, kai klausimas š. m. spalio 23 d. buvo svarstomas tos komisijos posėdyje ir A. Nikžentaitis į jį buvo pakviestas pristatyti savo nuomonę.
Aš taip pat turėjau garbės tame posėdyje dalyvauti, todėl, manau, yra tinkama pristatyti ne vien A. Nikžentaičio, bet ir kitus argumentus, kuriais buvo grindžiamas komisijos, o vėliau – ir viso Seimo sprendimas.
Televizijos reportaže tie argumentai neatsispindėjo, tik buvo plačiai pristatyta kritiška vieno iš istorikų nuomonė.
Kas buvo TEISĖTAS vadovas?
Čia dera priminti, kad visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas vyko 1949 metų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos. Buvo patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais. Sąjūdis ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai.
Politinė programa buvo išdėstyta 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai.
LLKS Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išlaisvinimo kovai, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę.
Aukščiausiuoju valdžios organu tapo LLKS Tarybos Prezidiumas. Jo pirmininku buvo išrinktas vieningos vadovybės iniciatorius Jonas Žemaitis-Vytautas. Jam suteiktas aukščiausias partizanų generolo laipsnis. Vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu 1949 metų rudenį paskirtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.