Veidaknygė
Labai tikslūs situacijų apibūdinimai – ačiū Arnoldui Valkauskui.
Niekada nesupratau šitos „šventės“ prasmės. Kai vienąsyk pasitaikė būti Amerikoje per Heloviną, negalėjau atsistebėti suaugusių žmonių suvaikėjimu.
Dabar žiūriu – Lietuvoje irgi proces pašol. Vakar jau sutemus atlėkė gatvės vaikai. Nemoka net gražiai kreiptis, mandagiai pasibelsti – apsitaisę griaučiais, išsisuodinę daužo duris, spardo: „Duok saldainių“… Jokios žaismės, jokio žaidimo žavesio, tik tamsus gaivalas, nešiojantis po kiemus nežinančius kur save padėti jaunus žmones.
Prisimenu Atgimimo pradžioje išpopuliarintą „Anties“ dainą „Zombiai atrieda, atidunda“. Man ji niekad nepatiko: nei melodija, nei žodžiai, nei atlikimo maniera. Bet žmonės su ūpu dainavo. Kai kas ir iki šiol apie tai blatnai padainuoja. Lyg kviestų, lyg lauktų, lyg šauktųsi tų „atridenimų“ iš požemio ir tamsos karalystės…
Vakarykščiai jaunieji svečiai, apsireiškę su trenksmais ir reikalavimais, yra tik švelni ir palyginti „nekalta“ visuomenės pasvirimo zombėjimo kryptimi forma. Žymiai rimtesni dalykai vyksta viešojoje erdvėje, ypač – socialiniuose tinkluose. Matyti, kad reikšminga visuomenės dalis, įskaitant žinomus ir šiaip jau pagarbos vertus vardus, nebeįstengia bendrauti su kitais žmonėmis vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami.
Jeigu tik pajuntama, kad žmogus turi kitą nuomonę negu jis pats – argumentai nereikalingi ir jų niekas neklauso: tuoj duodamas titulas „vatniko“ arba „megztos beretės“ ir toks žmogus „siunčiamas“ toli.
Ir mūsų vadinamasis elitas tai demonstruoja pirmiausiai. Mokyklose išplitusi patyčių kultūra yra tik pasekmė politikų ir žurnalistų tyčiojimosi iš tų, kurie nepatinka.
Tyčiojamasi jau ir iš kapų, jų „nekenčiama“. Šaipomasi iš pagarbos mirusiesiems tradicijos ir šio kilnaus, šimtmečius trunkančio papročio. Kitiems tai sudaro daug juoko. Bet britai turi gerą posakį: niekas tiek nepasako apie žmogų, kaip tai, iš ko jis juokiasi.
Ir tada staiga pagalvojau: o jeigu dabar būtų karo metas? Ir jeigu tie „linksmų plaučių“ publicistai, švelnias lakštingalų treles dabar leidžiantys tiems, kurie turi politinės ir ekonominės jėgos, bet intelektualiniais rimbais kruvinai kapojantys tuos, kurie tos įtakos neturi, taptų karinės komendantūros atstovais spaudai ir konkrečiai parodytų „vidaus priešą“, kurį reikia kuo greičiau išskirti, izoliuoti ir „padėti saugiai“, kad „netrukdytų“? Ar nesame buvę tokiose situacijose 1926, 1940, 1941, 1944 metais? Ir galime būti tikri, kad tai nepasikartos? Į duris tada belsis tikri zombiai, ne vaikai.
„Esu visiškai suglumusi, – prieš porą dienų parašė ant mano FB sienos viena išmintinga ponia. – Tokio nevaldomo purvino pykčio lavina internete iš gyventojų? Ar tikrai tiek tamsos mūsų krašte? Tikiuosi, kad didžiuma jų troliai. Viešpatie, apsaugok šalį, ji baisiame pavojuje.“