„Kas atsitiko, kad taip beviltiškai atsilikome netgi nuo Estijos, kuri, turėdama nepalyginamai sunkesnę demografinę padėtį, apdairesniais sprendimais ir principingesne politine linija sugebėjo sukurti pažangesnę socialinę santvarką ir pelnyti tiek savo pačios piliečių pasitikėjimą, tiek svetimų valstybių pagarbą? Bėgimo iš savo šalies mastais lietuviai pranoksta estus 5 ar net 7 kartus!
Iškalbinga ir neapskundžiama statistika!
Svarbiausioji Lietuvos atsilikimo priežastis, man regis, yra gana paprasta. Demokratija ir pilietinės laisvės, sudarančios vakarietiškosios civilizacijos šerdį, Lietuvoje valdančiųjų niekada nebuvo nuoširdžiai gerbiamos bei vertinamos. Jos netapo mūsų politinio elito įsitikinimų dalimi, kuriuos jis būtų pasirengęs ginti net ir politinės karjeros sąskaita. Demokratija įsitvirtino pas mus ne kaip žmogiškuoju orumu grįsta, įsisąmoninta ir visapusiškai socialinius santykius reguliuojanti gyvenimo norma, bet tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte, kaip tuščia, bereikšmė, nieko nesaistanti ir nieko nereiškianti frazeologija, gera priebėga „telefoninės teisės“ ir asmeninio patronažo aplinkoje tvarkyti savo privačios gerovės bei grupinio intereso reikalus.
Ko gi galima tikėtis iš visuomenės, kurios valdantysis elitas tą demokratinę santvarką savo veiksmais ir elgesiu faktiškai išjuokia, iš jos tyčiojasi? Savaime suprantama, kad visuomenė taip pat ją peiks, niekins, keiks valdžią, netvarką, sukčiaujančius, bet teisėsaugos akiratin niekad nepatenkančius vertelgas ir šauksis kietos rankos, kuri pagaliau sudraustų savanaudžius.“
Šaltinis: Vidmantas Valiušaitis. Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje. Vilnius: „Žara“, 2018, p. 62–63.