Daug kas girdėjo, kad 1940 m. vadinamojo „liaudies seimo“ deputatai pasirašė „kažkokią deklaraciją“, bet koks jos turinys, kas ten konkrečiai buvo parašyta, retas kuris žino, juo labiau – prisimena. Tad verta šiandien tai priminti, nes kai kurie „tikrieji istorikai“ būtent rugpjūčio 3-iąją mano esant diena, iki kurios nepriklausoma Lietuva vis dar „egzistavo“. Tik jau po to, kai Sovietų Sąjunga ją priėmė į savo „meilingą glėbį“, Tarybų Lietuvos istorija „sutapo“ su SSSR gyvenimo raida ir ji toliau laimingai kūrė savo gyvenimą „socialistinio ūkininkavimo pagrindais“.
Taigi, pirmiausiai atsiverskime tą deklaraciją, kurią pasirašė žmonės, apie kuriuos dabar sakoma: „Na, tai kas, koks gi skirtumas? Ne jie, tai kiti būtų pasirašę… Juk jie vis dėlto buvo talentingi rašytojai! Jūs ką – prieš meną, prieš literatūrą, prieš kūrybos laisvę?..“
Iš pirmo žvilgsnio tokie klausimai verčia tarsi susigūžti… Kas gi gali tam prieštarauti? Žinoma, ne, mes ne prieš meną, ne prieš literatūrą, ne prieš gabumus…
Mes tik prieš išdavystės dangstymą menu, literatūra, talentingų žmonių vardais. Nagi paskaitykime sykiu.
„Deklaracija apie Lietuvos paskelbimą Sovietų Socialistine Respublika
Lietuvos įstojimo į Sovietų Socialistinę Respublikų Sąjungos sudėtį
DEKLARACIJA
Negailestingai eksploatatorių prislėgta, apiplėšta ir išprievartauta, pasmerkta skursti ir išnykti Lietuvos liaudis įsteigė naują valstybės santvarką, santvarką, kurioje pati liaudis yra pilnateisis šalies šeimininkas. Šitoji santvarka – sovietinė santvarka. Lietuva pasidarė Sovietų Socialistinė Respublika.
Lietuvos darbininkai ir darbo inteligentija ilgus metus kentė nedarbą, blaškėsi skurdo ir neteisės suspausta. Lietuvos valstiečiai troško, būdami bežemiais ir mažažemiais, nes didesnę žemės dalį pagrobė dvarininkai ir kiti stambūs žemės savininkai. Senojoj Lietuvoj gerai gyveno tik eksploatatoriai, įmonininkai, fabrikantai, bankininkai, dvarininkai, aukštieji valdininkai, kurie begaudydami nežmoniškus uždarbius, pajamas, pelnus, pavergė Lietuvos darbo žmones.
Pardavikiški, smetoniniai valdovai ugdė Lietuvoje užsieninį kapitalą, kuris besotiškai plėšė, grobuoniškais nagais draskė ir kankino liaudies kūną. Vis labiau didėjo Lietuvos ekonominė ir politinė priklausomybė nuo imperialistinių grobuonių, nuo užsienių kapitalistų ir bankininkų. Dabar liaudis, galingosios Raudonosios Armijos padedama, nuvertė smetoninių pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje sovietų valdžią.
Esančios Sovietų Socialistinės Respublikos nėra užsidariusios, nėra viena nuo kitos atskirtos valstybės, bet sudaro neišardomą tarpusavę sąjungą. Jos įeina į sudarytą savanoriško susivienijimo pagrindu lygiateisių Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą.
Gyvenimas parodė, kad Sovietų Respublikų bendradarbiavimas suteikė joms nematytą klestėjimą, didingą jų ekonomikos ir kultūros pakilimą. Istoriniai trumpu laiku jos virto politiniu, ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu pažangiomis respublikomis. Niekados atskira respublika negalėtų to pasiekti.
Gyvenimas parodė, kad tik suvienytos Sovietų Respublikos gali atsilaikyti prieš imperialistinių valstybių pastangas mažoms tautoms pavergti. Be Sovietų Respublikų valstybinės sąjungos, be jų sujungimo į vieną kariškai-ūkinę jėgą nebūtų įmanoma atsilaikyti prieš jungtines pasaulinio kapitalizmo jėgas nei karo, nei ūkio frontuose.
Lietuvos liaudis žino, kad Sovietų Sąjunga visą laiką vedė jai draugiškiausią politiką. Jei Lietuva nebuvo ponų Lenkijos pagrobta, jei Lietuvai grąžinta jos senoji sostinė Vilnius, jei Lietuva išliko nuošaliai nuo siaučiančio karo gaisro, jei Lietuvos liaudis galėjo savo šalyje įsteigti vienintelę teisingą valstybės santvarką – sovietinę santvarką, tai visa tai yra tik Sovietų Sąjungos dėka. Štai kodėl Lietuvos liaudis glaudžiame susiartinime su Sovietų Respublikų Sąjunga visuomet matė savo geresnę ateitį.
Reakcinė nusikaltėlių buvusių Lietuvos valdovų klika visomis priemonėmis trukdė brolišką SSSR ir Lietuvos susiartinimą, visais būdais stengėsi sutrukdyti tvirtos ir nesugriaunamos SSSR ir Lietuvos sąjungos sudarymą.
Dabar Lietuvos Iiaudis, atsipalaidavusi nuo smurto ir ne teisės, ir sukūrusi naują valstybės ir visuomenės santvarką, turi įstatymais sutvirtinti patvarią Lietuvos Respublikos ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos draugystę ir sąjungą. Lietuvos Liaudies Seimas yra įsitikinęs, kad tik įstojimas į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį patikrins tikrą Lietuvos valstybės suverenumą, tikrą pramonės ir žemės ūkio pakilimą, tikrą tautinės kultūros pražydimą, visišką medžiaginių ir dvasinių liaudies jėgų išsivystymą.
Klausydamas liaudies valios, nuvertusios senąjį priespaudos ir neteisės režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies Seimas nutarė:
Prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Sovietų Socialistinę Respubliką į tos Sąjungos sudėtį sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina SSSR Ukrainos, Gudijos ir kitos sąjunginės respublikos.
Tegyvuoja Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika.
Tegyvuoja didžioji Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.“
„Tiesa“, 1940 m. liepos 22 d.
Kas tuo metu iš tikrųjų vyksta šalyje, okupuotos Lietuvos spaudoje neperskaitysime: bolševikinė cenzūra savo geležine ranka mirtinu smaugimu laiko sugriebusi ją užgerklės. Galime tai perskaityti tik laisvojo pasaulio spaudoje.
Štai ką rugpjūčio 3-iosios išvakarėse, vadinasi, vis dar „nepriklausomoje“, pasak „tikrų istorikų“, Lietuvoje, praneša cenzūros nekontroliuojamas Čikagos dienraštis.
„Lietuvoj visu įnirtimu siaučia Rusijos Čeka
Tūkstančiai areštuotų Kaune. Suimami žymesnieji įvairių įsitikinimų žmonės. Nusišovė Šaulių sąjungos vadas. Žmonės būriais kraustomi Rusijon. Sukilimas Kauno kalėjime. Uždraustas Lietuvos himnas.
Liepos 30 dieną gautomis iš pilnai patikimų šaltinių žiniomis iš Lietuvos, patikrintomis keliose Europos sostinėse, pasirodė antroji medalio pusė.
Štai ji:
„Patikrintomis žiniomis suimta Kaune arti dviejų tūkstančių asmenų, jų tarpe buvę Ministeriai: Giedraitis, Tamošaitis, Endziulaitis, Masiliūnas, Bistras, Česevičius, Čaplikas, Šakenis, Aleksa Juozas, Vileišis.
Be to: adv. Toliušis, Generolas Gustaitis, varpin. Mackevičius, Izid. Tamošaitis, Skrupskelis, Dielininkaitis, Grebliauskas, agronomas Galvydis, tautin. Statkus, Kurkauskas, daugybė karininkų, ypač devintame ir penktame pulkuose; daug mokytojų, daug varpininkų, jaunalietuvių, ateitininkų, pavasarininkų.
Visus suimtus sunku nustatyti, nes suėmimai slepiami, persekiojama už įdomavimąsi.
Areštai daromi ne tik centruose, bet ir provincijoje, kaimuose. Vietos valdžiai ir komunistų partijos organams duota visiška laisvė apvalyti savo rajonus nuo jiems nepageidaujamo elemento, pakanka mažiausios denuncijos, kad patekus ekzekutorių rankosna. Išvystytas negirdėtas sekimas gatvėse, kavinėse, visur kur susitinka nors keli žmonės.
Rusijon deportuotii Merkiai, Urbšiai, Putvinskiai, Voldemaras, adv. Juknevičius; žmonės deportuojami vagonais Rusijon.
Desperacijoje nušovė sūnų ir save pulk. Saladžius, nusižudė Kontrolės valdininkas Tomkus, iš proto išėjo Navakas. Kalbama: Skučas, Povilaitis, Glovackis sušaudyti.
Niekas, ypač intelegentai, nėra tikri dėl rytojaus, kur kas įmano, – slapstosi kaimuose, miškuose. Ties kalėjimais tragingos scenos, šeimoms neleidžiama pasimatyti su areštuotais, – išsklaidomos jėga.
Birželio gale Kauno kalėjime buvo sukilę kaliniai, reikalaudami juos paleisti, – karo pajėgomis malšinant nušauta penkiolika, sužeista septyni.
Seimo kampanijai rinkimų apylinkėms buvo atsiųsti rusiški instruktoriai; balsavimas buvo privalomas, pažymint pasuose; iš anksto buvo paskelbta kas nebalsuos bus liaudies priešas; nebuvo rinkimų sąrašų; prie urnų buvo rusų kariškos sargybos; balsai nebuvo skaičiuojami, o tik paskelbtas iš anksto norėtas nuošimtis; labai daug nebalsavo ar įteikė baltas korteles.
Obalsis prijungimo prie Sovietų Rusijos mestas Maskvos įsakymu tik praėjus rinkimams. Daugeliui net tokio Seimo narių jis buvo staigmena, – gyd. Garmus kalbėjo Seime prieš prijungimą; dalis atstovų, balsavusių iš baimes už prijungimą, grįžę namo verkė. Po nutarimo uždraustas Lietuvos himnas.
Prekės baigia pranykt, likučiai pardavinėjami atžymint pasuose; miestuose jau stinga maisto produktų. Rinkai neva papildyti masinės kratos namuose, ta proga grobiama auksiniai, sidabriniai daiktai, vertybės. Bankai, bent kiek didesnės įmones suvalstybintos; pareikalauta iš Lietuvos Banko perleisti Rusijai aukso rezervus.
Tikrovei nuslėpt verčiama dalyvauti nesuskaitomuose mitinguose, reikšti džiaugsmą, padėką okupantams. Mitingavimas ir palaidumas numušė gamybą, darbingumą, nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt nuošimčių. Pareigūnais skiriami pasižymėję nepriklausomybes priešai, trūkstant kandidatų, skyrimai daromi prievarta: laukiama dar šiurpesnių įvykių.
Numatoma netrukus ministeriai bus pakeisti komisarais; Užsienių Reikalų Ministerijos Pasiuntinybės panaikintos. Visuomenė, ūkininkija visiškoje desperacijoje“.
Tokia tai yra antroji medalio pusė; palyginkime ją su pirmąja medalio puse, tai yra su tomis pasakėčiomis, ką Paleckio telegramų agentūra Kaune svaidė į amerikiečius, kad paslėpus reikšmingus Lietuvos gyvenimo faktus. Eltos komisaro žiniose neseniai juk skaitėme tokį šiupinį: „valstiečiai atleisti nuo mokesčių nemokėjimo – valstiečiai darbininkai ir inteligentai reikalauja Stalino konstitucijos (?!) – su pasisekimu bolševikų artistai koncertuoja Lietuvoje, – „rinkimuose“ už darbo sąjungos kandidatus pasisakę 99,19%, gyvenimas Lietuvoje eina normaliausiai, visko yra apsčiai, kelinta diena gražiai palyja (tarytum bolševikams net dangus: šypsosi!), derlius pagerėjo, aukos plaukia“ ir taip toliau ir taip begalo.“
„Draugas“, 1940 m. rugpjūčio 2 d.
O dabar paskaitykime drg. Genriko Zimano, prisidengusio G. Rudmino slapyvardžiu, pranešimą iš Kremliaus apie 1940 m. rugpjūčio 3-iosios SSSR Aukščiausiosios Tarybos posėdį.
„Istorinis posėdis Kremliuje
Mūsų specialaus korespondento G. Rudmino telefoninis pranešimas
„Vyriausias Socialistinių Respublikų Sąjungos Sovietas nusprendė patenkinti Lietuvos Liaudies Seimo įgaliotos delegacijos prašymą Socialistinės Sovietinės Lietuvos Respubliką priimti pilnateisiu nariu į Sovietų Respublikų Sąjungą“, – rimtai ir ramiai skambėjo šitie žodžiai vakar pirmininkaujančio drg. Andriejevo lūpose. Dar kelios akimirkos, ir ištisas miškas rankų pakyla aukštyn. Po to salėje suaidi aplodismentai – sveikinimai naujajai Socialistinei Tarybų Respublikai linkint kloties bendro socialistinio tikslo siekiant. Kiekvienas pirmininkaujančio tariamas rimtai ir ramiai žodis sminga į mūsų širdis. Visi jaučiame, kad pildosi tai, apie ką taip ilgai buvo svajota, ko taip ilgai buvo laukta. Tie oficialūs žodžiai, kurie kasdieninėje kalboje vadinami įstatymu, mums yra džiaugsmo ir vilties Himnas, kuris kartu ir verčia susikaupti, ir kelia entuziazmą. Lietuvos liaudis šitų žodžių niekuomet neužmirš. Tie žodžiai – tai pasiryžimo ir ištvermės priesaika. Mes gerai žinome, jog Lietuvos liaudis tų žodžių niekuomet neužmirš, juos įaus aukso raidėmis savo paminkluose. Rugpjūčio 3 diena – Lietuvos liaudžiai šventės diena.
Posėdis buvo pradėtas paprastai, tačiau jau iš karto visi jautė, kad šioje salėje šiandien įvyksta kažkas nepaprasto, kad visi čia esantieji yra liudininkai istorinio įvykio, kad jie yra liudininkai, kurie mato Lietuvai užtekančią laisvės saulę.
Pirmininkas paskelbia dienotvarkę ir praneša, kad bus svarstomas Lietuvos priėmimas į Sovietų Sąjungą klausimas. Štai, pagaliau pasirodo ir mūsų delegacija. Jos priešaky eina su vėliava drg. Zibertas. Vėliava raudono aksomo, jos kraštai apsiuvinėti auksiniais kutais, o joje raudona penkiakampė žvaigždė ir veidai tų didžiųjų žmonių, kurių vardu didžiuojasi visas pasaulis, kuriuos žino vaikai ir tėvai nuo Sibiro ligi San Francisko ir nuo karštosios Afrikos ligi šaltojo Lediniuotojo vandenyno. Tai Lenino ir Stalino veidai. Vėliavoje taip pat aukso raidėmis tas viso pasaulio proletariato kovos šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“
Paskui vėliavą eina draugas Motiejus Šumauskas, kuris neša Socialistinės Lietuvos Tarybų Respublikos Liaudies Seimo deklaraciją Lietuvos laisvės atgavimo dokumentą. Deklaracija parašyta raudonai, o ją puošia aukso rėmai ir baltas Stalino bareljefas. Pro tribūną eina laisvės ir nepriklausomybės kovos veteranai. Jie neša Raudonąją Vėliavą, tą pačią vėliavą, kurią jie nešiojo po koncentracijos liogerius, kalėjimus. Tik tada ji nebuvo tokia puošni ir graži, o ją nešančiuosius lydėjo ne audringi plojimai, bet kulkos ir policijos bananai. Tačiau veteranai jos iš rankų nepaleis. Jie buvo tvirti anais sunkiaisiais laikais, o dabar jie – dar tvirtesni.
Kalba Justas Paleckis. Jis kalba apie Lietuvos vergiją, anie Lietuvos liaudies kančias, apie kovas klerikalizmo viešpatavimo, liaudininkų ir socialdemokratų apgaulės ir Smetonos sauvalės metu. Jis vaizdžiais žodžiais atpasakoja, ką iškentėjo Lietuvos liaudis, Smetonos, Plechavičiaus, Čapliko ir kitų jo pakalikų sauvaliavimo metu. Jo klausosi tūkstančiai žmonių. Lietuvių kalba šioje salėje iš tribūnos aidi pirmą kartą. Daug kas lietuvių kalbos nesupranta, tačiau Paleckio kalbą supranta visi širdimis. Toje kalboje jie girdi ir tokių žodžių, kurie suprantami visomis kalbomis. Tie žodžiai – tai „Socializmas“, „SSSR“, „Stalinas“ ir pan.
Baigdamas savo kalbą, Justas Paleckis pareiškia džiaugsmą visos lietuvių liaudies vardu, pareiškia padėką Sovietų Sąjungai ir draugui Stalinui ir prašo priimti Lietuvos Liaudies Seimo delegacijos prašymą. Pagerbiamas drg. Stalinas. Plojimų audroje paskęsta jo paskutiniai žodžiai. Mūsų delegacija karštai ploja. Įvairių SSSR šeimos tautų atstovai mūsų delegacijai kelia ovacijas. Girdėti šūkiai „Tegyvuoia Stalinas.“ Šitie žodžiai aidi salėje įvairiomis kalbomis. Tų kalbų mes nesuprantame, bet mes širdimis jaučiame jų prasmę.
Neskubėdamas tvirtais žodžiais pasakoja apie gyvenimą Lietuvoje Smetonos viešpatavimo laikais drg. Petrauskas. Jis pasakoja, kaip Lietuvos valstietis sunkiai dirbdavo, o ištisus metus tevalgydavo juodos duonos kąsnį. Vyriausybė mus iįtikinėdavo, kad už mūsų triūsą ji primoka. Gi iš tikrųjų, mes jai primokėdavome už tai, kad mus smaugė. Ir primokėdavome savo kruvinu prakaitu. Vyriausybė tvirtino, kad žemės Lietuvoje yra nuosavybė. Taip, ji buvo nuosavybė, tik ne mūsų, o Smetonos, kurio valdininkai ją iš liaudies atiminėjo ir pardavinėjo iš varžytynių, jos savininkus paleisdami elgetomis.
Dabar tai sauvalei atėjo galas. Draugas Petrauskas vaizdžiai pasakoja, kaip gegužės 1 dieną policija apsupo ne tik jo kiemą, bet ir visą jo kaimą, kratė, terorizavo. Šiandien tam viskam atėjo galas. Baigdamas savo kalbą, jis kreipiasi į visas SSSR tautas ir prašo padėti Socialistinei Lietuvai padėti atlikti tuos didžius darbus, kurie jai teks nudirbti. Nors atstovai jo prašymo žodžių nesupranta, bet jie puikiai supranta patį jo prašymą.
Iš eilės eina Salomėja Nėris, kuri neša parašytą poemą apie Staliną. Ši poema parašyta aukso raidėmis viename egzemplioriuje. Šitas puikus leidinys – unikumas papuoštas raudonomis juostelėmis. Poema čia pat perskaitoma. Taip pat perskaitomas ir jos vertimas į rusų kalbą. Vertimą padarė Feinbergas Icikevičius.
Apie Lietuvos valstiečio gyvenimą pasakojo ir Mickis.
Skardžiu balsu prabyla drg. Ziberta.s. Jis reiškia džiaugsmą, kad buvusis dvaro bernas – jis šiandien kalba Didžiajame laisvųjų Sovietų Sąjungos tautų Soviete. Jis kalba apie tą visuotinį kalėjimą, kuriame ligi šiol gyveno lietuvių liaudis.
Sovieto atstovai, sužinoję, kad drg. Zibertas yra iškalėjęs 20 metų, jį pagerbia atsistojimu ir rankų plojimu. Šitokia pagarba drg. Zibertui čia išreiškiama pirmajam.
Pagaliau vienas iš Tarybos atstovų pasiūlo Lietuvai atiduoti Švenčionis ir k. lietuvių apgyventas vietoves. Pasigirsta džiaugsmo balsai: „Lietuvai tuos kraštus, kurių gyventojai lietuviai tiek daug kentėjo Lenkijos ponų viešpatavimo metu.“
Mes pajuntame, kiek esame skolingi pasaulio proletariatui, tačiau mes jam pasistengsime tą skolą atlyginti savo darbu ir pasišventimu kovoti už proletariato reikalus. Ir duotą žodį mes ištesėsime.“
Ir viso to akivaizdoje – K. Škirpos laikysena. Bet „išdaviku“ šiandien paskebtas būten jis!
O tempore, o mores!
