Iš „kalėdinių skaitinių“. Ištrauka iš „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos“ 1891 m. gruodžio 15 d., Nr. 24 vedamojo. Nuostabi „įrankio“ – „atskalunyste, kreivatikyste ar bedievyste užsikrėtusios valdžios“ – charakterio atodanga. Lyg būtų ne prieš 100 su viršum metų, o dabarties laikams rašyta:
„Otai kitos pagalbos mums nebėra kaip tikt su maskoliszka valdžia kariauti, o kariauti kaipo su pacziu liucipieriu, kurs isz pragaro patsai negalėdamas iszlysti dėl sugavimo į savo žabangus nekaltų aukų, tankiausei kaip savo įrankį vartoja ant to svieto panaszias valdžias, kurios ar tai atskalunyste, ar tai kreivatikyste, ar tai bedievyste užsikrėtusios, stumia visus, kas tikt papuola į to pragaro valdono nasrus. Neraginame cze, brolyczei, idant kabitumitės už szaudyklių, peilių arba kardo ir remtumitės priesz tą maskoliszką liucipierių arba antraip sakant, idant kariautumite priesz jį su pagalba maisztų arba revoliucijų; to neduok Dieve! Nes reikia žinoti, jog maisztai arba revoliucijos tankiausei netikt nėjokios naudos neatnesza, bet dar blėdę arba iszkadą suteikia.
Bet ką mums reikia daryti? Visupirmu mums visiems ir kiekvienam reikia suprasti kaip augsztai tasai maskoliszkas velnias ant musų sprando užlipo, kaip jis mums yra pavojingas, kaip nuo jo turime szalinties ir priesz jį kariauti; antra, dar kiekvienas savo brolius apie tą dalyką nėko neiszmananczius tegul rupinas parspėti, pamokinti, apszviesti žodžiu sakant jiems iszrodyti kaip visi priesz tą maskoliszką liucipierių santaikoje ir vienybėje turime kariauti ir jo pekliszkiems užmanymams (keleis legaliszkais) prieszinties. Otai tokia yra užduotis.“
