Ką parodo Vasario 16-osios Akto atradimas? Parodo, deja, mūsų istorikų, kurie dedasi labai dideliais profesionalais, vis dėlto tam tikrą mėgėjiškumą.
Ir reakcijos tai išduoda: kaip „drįso“ atrasti Aktą „kažkas“, kas „jiems net nėra žinomas“!?
O dalykas, apšviečiantis ir prikišamai parodantis tą mėgėjiškumą, yra ne tiek tas, kas tą Aktą atrado, bet KUR jį atrado!
Atrado viename pagrindinių Vokietijos archyvų – Užsienio reikalų ministerijos archyve. Tvarkingai padėtą, sunumeruotą, aprašytą. Vadinasi, tie profesionalai per 100 metų patys nesusiprato nuvykti net į svarbiausius Vokietijos archyvus ir pastudijuoti su lituanika susijusios medžiagos! Štai kas glumina!
Lygiai kaip rimtai nestudijuoti tebėra karo meto Vokietijos archyvai, liečiantys Lietuvos okupaciją. Nekalbant apie tai, kad ta medžiaga nesurinkta, neišversta į lietuvių kalbą ir neišleista. Niekas nesiūlo milijono…
Kaunietis kraštotyrininkas Chaimas Bargmanas šaiposi iš jų. Surinkęs unikalių liudijų apie žydų tragediją Lietuvoje, jis mini jau pirmosiomis karo dienomis arkivyskupo J. Skvirecko ir vyskupo V. Brizgio raštą Kauno karo komendantui, kuriuo protestuojama „dėl okupantų savivalės Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu“.
„Pasirodžius tokiai informacijai, „Lietuvos tituluotieji istorikai“ tuojau pat turėjo griebtis minėtojo dokumento paieštų. Deja, garsieji istorikai bevelija elgtis taip, lyg šios publikacijos iš viso nebūtų buvę“, – rašo Ch. Bargmanas.
Negana to, vokiečių istorikas Ch Dieckmannas netgi įsigudrina mesti kaltinimus Lietuvos Katalikų bažnyčiai, neva ji neprotestavusi prieš žydų naikinimą, kadangi gviešėsi jų turto. Ciniškiau nebūna.
Kiek man žinoma, vienintelis dr. Adolfas Damušis (1908–2003), irgi ne istorikas, chemikas, rimčiau bandė gilintis Vokietijoje į Wermahto ir Gestapo archyvus, Stahleckerio ir Jaegerio raportus, parašė neblogai dokumentuotą knygą anglų kalba „Lithuania against Soviet and Nazi agresion“. Bet istorikų, praktiškai, ignoruojamą. Atrodytų, bent kitur neprieinamų dokumentų citatomis galima būtų pasinaudoti, jeigu kam nors nepatinka interpretacijos. Bet ne. Tarsi tos knygos nė nebūtų išvis.
Bet užtat kaip kategoriškai jie vertina tą laikotarpį! Jiems jau viskas čia „aišku“ – jokių klausimų nebelikę: vieni lietuviai organizavo žydų naikinimą ir tai darė „su entuziazmu“, „Bažnyčiai laiminant“, „visuomenei džiaugiantis“ ir „grobstant“ nelaimingųjų aukų drapanas.
Iki kokio lygio reikia smukti, kad profesionali istorikų bendruomenė tylėtų kaip žuvis klausydamasi tokių Lietuvos šmeižtų ir nedrįsdama net prasižioti!..
Todėl bravo prof. Liudui Mažyliui! Kol istorikai-plepiai tik šneka, kiek jie daug žino, kaip ieškos, kaip suras, kaip parveš, žmogus tyliai atsikėlė nuo kėdės, nuvažiavo, surado ir parodė pirštu.
„Pasipiktinimą“ galima suprasti.
Ir dar vienas aspektas. Ne-istorikas atkreipia dėmesį, kad tada žmonės ėjo mirti dėl Vasario 16-osios idėjos. Šiandien nei to Akto, nei kitų mums gyvybiškai svarbių dalykų be pinigų nebeieškoma…
Įsivaizduokite, ką jie išdarinėja su Lietuvos istorija! Taip vieną dieną santechnikas, besidomintis savo šalies istorija, kur nors istorijos mėgėjų forume atras nuorodą į kokį viduramžių dokumentą, kuriame juodu ant balto bus parašyta kur paslėpti Vytauto palaikai.
Vasario 16 Akto atradimo istorija vainikuoja baisius Lietuvą apnikusius reiškinius – įteisintą apsišaukėliškumą ir susireikšminimą.
Pasiūlykit milijonuką, rasis ir Vytauto palaikai!
Deja, milijonukas padeda rasti dokumentą, bet nepadeda atgaivinti jo esmės, nes kovo 11-oji nėra nei nepriklausomybė, nei laisvė, bet tik vasario 16-osios raudonoji parodija. Todėl ir kovo 11-osios aktas niekada niekur nedings, nei saugoti, nei vogti neapsimoka.
Vis dėlto Wehrmachtas su „ch”, ne „h”.
Vytauto Didžiojo Universitetas pasidomėtų.Aišku,valdžiai tai nepatiks.Visada tekdavo nusistebėti,kodėl nei Brazauskas,nei Landsbergis,nei Kubilius… neskyrė lėšų Nepriklausomybės akto paieškai?
Tai, kad Aktas rastas Berlyne, Vokietijos archyvuose mane taip pat nustebino. Ir sis faktas persa labai nemalonias isvadas.O kaip Aktas ten galejo atsidurti??? Juk pirmiausia jo vieta Kaune, Lietuvos archyvuose. Jeigu jie ten butu buve su labai didele tikimybe Kremliaus po 1940m birzelio 15 butu pagrobti ir nugultu jau JU archyvuose. Taciau atsirado jie Vokietijos archyvuose.Kaip, kodel? Juk Vokietija okupavo Lietuva jau po TSRS ir vargu bau ar jie butu ka ten rade.NKVD pravale juos vos ne pirmu numeriu. Negalejo buti taip, kad „tautos tevas” A.Smetona atsipirko tuo Aktu uz naciu leidima begti toliau i JAV?Juk kazkaip savo sebru Sovietu atzvilgiu nelabai etiska leisti pabegti aukai. Kaip tai tokia veika logiskai tilptu i Smetonos elgesio schema krizes metu: tapimas superdemokratisku… Skaityti daugiau »
toks įspūdis, kad visi abejojo, ar tas aktas iš viso buvo.
t.y. reikia klausti – kokios jėgos nori ištrinti Lietuvą iš lietuvių sąmonės?
—–
(na kad čia ruskių ranka ir jų kolaborantų – komunistų, kgbistų – mūsų valdžios – tai yra aišku, a ne, polikarpovna?)
Kaip supratau iš spaudos, aktas surašytas keliais egzemplioriais, vienas jų skirtas Vokietijai. Arba neruosiate „namų darbu”, arba rašote feikus.
tupas kaip vailokas,negalvojau.
Dzeikai , tų aktų, o tiksliau – NUtarimų , per 5 egzempliorius originalų. Jie buvo išsiųsti į Vokietiją , Rusiją, tur būt Britaniją, galvoju , kad į JAV, ko gero ir įPranzcūziją. Skelbti pasauliui žinią , kad gimė nauja valstybė Į svarbiausias politiškai to meto valstybes. TIk istorikai, beje, kaip ir biurokratai visai nesiekė susigražinti tų raštų. O kam ? Juk reikėjo tik gerai , komandoje susirinkus visiems apgalvotai, taip kaip Mažylis , pasamprotauti, kelius ir raktus į paiešką ir būtų atradę. Beje man tai nėra labai svarbu, sugrąžinti Aktą lengviau, nei išvykusius , amžiams pražuvusius svetur lietuvius, sunkiau ir svarbiau. O naujiesiems teritorijos gyventojams tas Aktas neturės jokios reikšmės. Jie atvyks su kitokiais prisiminimais ir patirtimi, su kitokiu mentalitetu,… Skaityti daugiau »
Jeigu lietuviu kalbai galioja logikos desniai, tai zodis „originalas” taikomas tik pirmajam dokumento egzemplioriui.Visi kiti – kopijos.
Tada reikia rasyti, kad rasta Vasario 16 Akto KOPIJA is tu 5 ar kiek ju ten buvo.
Ar originalas buvo issiustas i Vokietijos imperija (taip vadinosi 1918m), o kopijos pasiliktos sau ir issiustos kitiems?
Akto dokumento iskeitimas i asmenine laisve visiskai telpa i Smetonos elgesio modeli, nenustebsiu jeigu taip ir buvo padaryta.Sitas Akto egzempliorius dar sukels labai daug klausimu istorikams.Aisku ne tiems kurie minta is valdzios papo.
Seskites, du! Kur matėte kopija su originaliais parašais?
Dėkui p. Vidmantui Valiušaičiui. Straipsnis labai stiprus ir tikrai verčia susimąstyti, kas dedasi su ta Lietuva. Pasirodo, kad politikų išsigimimas Lietuvoje yra paplitęs per visas valstybines institucijas. Gėda prisipažinti, bet tik po šito straipsnio supratau tokią paprastą tiesą: kokie vadovai, tokie ir pavaldiniai. Yra visiems žinoma taisyklė, kad paskutinis skęstantį laivą palieka laivo kapitonas, tačiau Smetonos atveju, tai buvo savo „brangaus” kailiuko gelbėjimas ir bėgimas į Ameriką. Gal atėjo laikas pradėti kalbėti apie politikus? kas tai per ypatos, kurios labai aršiai puola užimti kokį nors valstybinį krėslą, o atsisėdus į jį, pradedama galvoti apie savo skūrinius ir skudurinius reikalus. Matomai, Lietuva yra tokia keista valstybė, kur yra prarandami svarbiausi valstybės dokumentai. Vytauto karūna išnyko be pėdsakų ir tokie dalykai Lietuvoje… Skaityti daugiau »
naujas posakis-Nebūk Bumblaiauskas, nebambėk ir nepavydėk kai visa Lietuva džiaugiasi.
Viso lobio ir paties Vytauto diržo radimo aplinkybės išlikusios gana mįslingomis. Mokslininkų akiratyje jis atsidūrė ne iš karto, nes vos rastas jis ėjo per prekeivių ir kolekcionierių rankas. Baltarusijos spauda apie jį pradėjo rašyti 2004 m. Jau sekančiais metais buvo nesėkmingai bandoma šį artefaktą, įvertintą 80 tūkst. JAV dol., parduoti aukcione. Tačiau muziejinė ir valstybės vertybė negalėjo būti išvežta už Baltarusijos ribų. Lobio radimo ir išgrobstymo aplinkybes, diržo radimo vietą aiškinosi baltarusių archeologai, apklausę vietos gyventojus ir atlikę archeologinius kasinėjimus. Prof. Valentinas Riabcevičius dar 1994 m. iš vieno kolekcininko buvo gavęs prašymą įvertinti jo turėtus lobio artefaktų fragmentus. Dėl vietos valdininkijoje klestinčios korupcijos vėliau pavyko Vytauto diržą įteisinti kaip privačią nuosavybę. Litvoje kartu buvo rastas ir didžiulis Prahos grašių lobis,… Skaityti daugiau »
Lobio vertybė – prabangus paauksuotas sidabrinis Vytauto diržas (Пояс Вітаўта) – XIV a. pab. – XV a. pr. unikalus toreutikos (metalo dekoravimo technikos) paminklas. Litvos lobyje rastas diržas, kaip manoma, buvo Krymo valdovo Chadži-Girėjaus dovana sąjungininkui Vytautui Didžiajam. 2013 m. šis radinys buvo eksponuojamas Baltarusijos nacionaliniame muziejuje surengtoje parodoje „Скарбы Беларусi“ (liet. Baltarusijos lobiai). Nacionalinio muziejaus sukurta ekspertų komisija su specialistais iš Rusijos muziejų nustatė, kad tai diržas, pagamintas Rytų Kryme, susidedantis iš sidabrinės sagties, sidabrinio antgalio ir 11 paauksuotų sidabrinių plokštelių, puoštų juodu metalų lydiniu. Diržas priklausė turtingų pirklių ar net kunigaikščių diržų kategorijai, panašūs diržai buvo žinomi Maskvos kunigaikščių lobynuose. Tikėtina, kad diržas čia pateko kartu su dovanomis Vytautui arba jo dvariškiams, kai pastarasis Minske priėmė totorius iš… Skaityti daugiau »
Taigi, čia žemiau yra istorija apie Vytauto diržą. Jis milijono nekainavo, bet pats faktas, kad jį, galimai, rado įvairūs lobių ieškotojai su metalo detektoriumi, bet nesugebėjo jo įvertinti, nes nežinojo, kam jis priklausė, todėl tai atsidūrė muziejuje,- parodo, kad istoriniai dokumentai ir įvairios relikvijos Lietuvoje nėra patikimai saugomos. Net tokia atrodytų smulkmena, bet tik šiandieninė vyriausybė pagaliau prisiruošė suskaičiuoti, kokių ji turi valstybinių įmonių. Kiek gi yra to valstybinio turto? Ar tai ne paradoksas?
——————————————–
Litvos lobis – XX a. pabaigoje rastas lobis Vakarų Baltarusijoje, prie Litvos kaimo Molodečno rajone. Tai vienas didžiausių monetų ir daiktų lobis, kada nors rastas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, svarbi Baltarusijos nacionalinė vertybė.
Akto neieškojo tyčia, nes gi matome, kas Lietuvą valdo – iš esmės tie patys, kaip sovietmečiu. Argi jiems reikia laisvos ir nepriklausomos Lietuvos??? Palaukime kuo apdovanoti profesorių L. Mažylį nuspręs marksistinės estetikos profesorius …. O gal taip, kaip Vilties Prezidento žmoną ……
Politiniam isteblišmentui netikėtas smūgis į paširdžius. Tai yra tikras stebuklas, kurio jau beveik nebebuvo vilties tikėtis.
Tai parodo, kad Valstybę valdo atsitiktiniai žmonės, neturintys nei valstybės vizijos, nei valstybės valdymo pagrindų. Daukantūros popierėlis, Vasario 16 progai, visada parengtas. Ko daugiau reikia⁉
tas atradimas parodo dar šį tą – pasižiūrėkim į „didžių patriotų” libkonų reakcijas:
Mantas Adomėnas: „Nuostabus radinys! Ir smagi naujiena, kurioje mane sudomino ir pradžiugino dar štai kas: ar matėte, kaip Nepriklausomybės Aktą pasirašė signataras Narutavičius? Su w ir cz! Tai jeigu licet Iovi, licebit ir bobus? Jeigu galima signatarui, gal bus galima ir kitiems, toks kaip jis, Lietuvos lenkams? Juk iš aukščiausių tautiškumo autoritetų, taip sakant, ataidi žinia: Narutowicz!”
Arvydas Anušauskas: „Tai ką dabar daryti? Narutavičius atrastame originale pasirašo kaip Narutowicz”
Sakyč, šitie didieji kovotojai prieš rasieją – koloradinių separatistų wannabe draugeliai jau vatnikus „perspjovė”. 🙂
„Dzeikas”: „tupas kaip vailokas,negalvojau.”
Aš irgi niekad negalvojau, kad taip pasakysiu – bet GERBIU už adekvačią savikritiką! 😉
O dėk ko bumblowskių ir nykrzentaiczių tipo „istorikai” Vasario 16-os akto neieškojo, yra keletas teorijų: pirmiausia, taigi jiems Nepriklausoma Lietuva – apskritai kažkoks nesusipratimas, todėl netgi žinant, kur tas dokumentas yra, jo ieškoti (tiksliau, nuvažiuoti ir atsiversti) NEAPSIMOKA, nes pritrauks dėmesį į įvykį, kurio, šitų fruktų nuomone, išvis neturėjo būti. Na, o antroji teorija išdėstyta Zeppelinus įrašė (žr. A. Bačiulio citatą: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/Si6jZhhnANH).
Štai, ką įvardino vienas mokslininkas ir ko nesugebėjo padaryti nei vienas Seimas, nei viena vyriausybė, nes ten sėdintiems žmonėms antraeiliai, trečiaeiliai dalykai yra svarbesni nei pačios svarbiausios problemos, kurios turi b8ti sprendžiamos dabar, neatidėliotinai: „Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos,Vilniaus bazilisko, ir t.t.“) turiu kontrpasiūlymą – kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie pirmo būtinumo dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje. Formuluoju šį pasiūlymą turėdamas omenyje vieną, nemaloniai skambančią tezę – Lietuvos valstybė… Skaityti daugiau »
Atėjo laikas paklausti, kiek kainuoja valstybei KOLEKTYVINIAI SAPNAI SEIME? Kokią kainą užmoka tie likę dar Lietuvoje mokesčių mokėtojai štai už tokią politikų „veiklą”: „kodėl kai kurie pirmo būtinumo dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje”( http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-svedas-sesi-dalykai-kuriuos-turiu-jums-pasakyti-apie-vasario-16-osios-akto-suradima.d?id=74232612)
Gerbiamam mokslininkui A. Švedui galima atsakyti į jo klausimą: „kodėl kai kurie pirmo būtinumo dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje”? Pirmiausia, tai yra gana didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad į politiką atslenka gana keistas žmogaus tipas. Kas tai per tipas? Tai žmogus, kuri praktiškai neturi tvirtų etikos principų, turi neišvystytą atsakomybės jausmą, neretai turi vidinių, t.y. dvasinių arba psichinių problemų, dalinai tik valdo loginį mąstymą, ir svarbiausia, ką jis mato, tai, kad dirbant valstybinį darbą yra nesunku kabinti makaronus savo kolegoms ir visuomenei, kadangi VALSTYBINIAI PINIGAI YRA LABAI GERA SFERA, KURIOJE JAIS GALIMA PASINAUDOTI, ĮGYVENDINANT SAVANAUDIŠKUS TIKSLUS. Valstybiniame darbe kompetetingumas nėra etikos norma, nėra jokio darbo įvertinimo… Skaityti daugiau »
Arvydas Anušauskas: “Tai ką dabar daryti? Narutavičius atrastame originale pasirašo kaip Narutowicz”.
Nieko ir nereikia daryti. Matyt, Narutovičius buvo lietuvių kilmės lenkas, siekęs 1918-ais Lietuvos nepriklausomybės nuo Rusijos ir Vokietijos (o ar nuo Lenkijos, galbūt, žinojo tik jis vienas). Panašiai, kaip ir 1990-ais Okinčisas, Čobotas bei kiti lenkai siekė Lietuvos nepriklausomybės nuo Sovietų sąjungos, nes kai kuriems iš jų tai buvo tik politinės vingrybės.