Vienas istorikas neseniai man paaiškino, kas yra istoriko kvalifikacija: „Istoriko kvalifikacija susijusi visų pirma su šaltinių kritika ir platesnių istorinių, ne tik Lietuvos, kontekstų išmanymu“.
Sutinku. Būtent dėl to – nekritiško požiūrio į šaltinius, užsidarymą vien KGB archyvų narve, įvykių Lietuvoje vertinimo atsietai nuo procesų Europoje – aš ir kritikuoju kai kurių istorikų išvadas bei interpretacijas apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Lietuvoje.
Na, tarkime, istorikas Saulius Sužiedėlis* aiškina, kad Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų dėl to, kad čia buvo „pakankamai žudymo darbo jėgos“. Pasak istoriko, „nebuvo visuotinio pasmerkimo, viešo autoritetų žodžio. Tylėjo ir Bažnyčios hierarchai“.
Tie žodžiai jokiais faktais neparemiami, tiesiog taip sako Sužiedėlis – jis taip mano, jis taip interpretuoja. Juo labiau, kad jis nepaaiškina, kaip jis įsivaizduoja, kad toks „visuotinis pasmerkimas“ tomis sąlygomis galėjo būti įmanomas, ką reiškia tariamas „viešo autoritetų žodžio“ trūkumas?
Neabejoju, kad istorikui žinoma, kas atsitiko prez. K. Griniui ir ministrams M. Krupavičiui bei J. Aleksai, kai jie įteikė A. Rentelnui savo memorandumą. Bet jis irgi tuo laiku niekur nebuvo paskelbtas, nes to padaryti paprasčiausiai buvo neįmanoma. Tai tolygu piktintis, kad 1941 m. birželio trėmimų metu niekas nerengė protestų ir nepadarė viešų pareiškimų.
Na, bet čia argumentas – S. Sužiedėlio autoritetas.
Man asmeniškai toks „argumentas“ nepakankamas. Kartais susidarau įspūdį, kad istorikai tam tikrais atvejais tiesiog bijo faktų. O man įspūdį daro būtent faktai, ne autoritetų nuomonės.
Na, spręskite patys. Padėkime ant svarstyklių šio istorijos autoriteto nuomonę ir liudijimą žmogaus, kuris su specialia slapta misija surinkti informacijos apie įvykdytus karo nusikaltimus buvo pasiųstas į Lenkiją anuo metu. Jis aiškinosi ir apie žydų likimą Lietuvoje, Latvijoje bei Ukrainoje. Ne dabar, kaip tai darė Vanagaitė, važinėdama po Lietuvą su Zurofu, ir atitrauktai svarstinėdama apie tai praėjus dešimtmečiams, bet būtent tada.
Publikacijoje, kuri čia pateikiama, yra tvirtinimai, kuriuos mažų mažiausia reikia labai rimtai ir įdėmiai nagrinėti. Sakysim, S. Sužiedėlio teiginys, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai „tylėjo“, vargu ar yra labai tikslus. Čia švelniai pasakius.
Vysk. V. Brizgys savo knygoje „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 metais“ pateikia daug šiam teiginiui prieštaraujančių faktų. O žemiau pateikiamas straipsnis tai tik patvirtina. Pasirodo, būta vyriausiojo Lietuvos rabino padėkos Kauno arkivyskupui už pagalbą žydams, nekalbant apie Lietuvos vyskupų pareiškimus, intervencijas pas vokiečių pareigūnus.
Niujorke leistas lietuvių savaitraštis „Darbininkas“ 1945 m. gegužės 15 d. laidoje cituoja kitko Niujorke leisto laikraščio NASZA TRYBUNA (jį leido iš Lenkijos kilę žydai) svarbų liudijimą.
Taigi, publikacijoje, paskelbtoje praėjus vos savaitei po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, rašoma štai kas.
PANEIGIA LIETUVIŲ ROLĘ ŽYDŲ SKERDYNĖSE
New York (LAIC). – Žurnale LITHUANIAN JEW (New York, kovo mėnesio laidoje) tilpęs p. Pesach Marcus straipsnis netiesiogiai leidžia darytis išvadą, būk „daugelis buvusių gerųjų kaimynų“ lietuvių neva padėję vokiečiams skersti savo brolius, Lietuvos žydus.
Jau nekalbant apie seniau iškeltą Lietuvos gyventojų akciją gelbstint žydams, k. a., Lietuvos vyskupų pareiškimai ir intervencija pas vokiškąjį okupantą, vyriausiojo Lietuvos rabino padėka Kauno arkivyskupui, daugelio žydų prieglauda ir išslapstymas per 3 metus lietuvių ūkininkų šeimose, ir Lietuvos partizanų nuopelnai išvaduojant žydus Kaune, Kretingoje ir kitur, – čia pravartu paminėti eksperto nuomonė šiuo klausimu.
Dr. Jozef Rettinger, buv. Lenkijos premjero gen. Sikorskio politinis sekretorius, 1944 m. pradžioje buvo parašiutu nuleistas slaptai misijai atlikti Lenkijoje. 57 metų amžiaus parašiutininkas išgyveno Lenkijoje keturis mėnesius ir lankėsi įvairiuose miestuose, kaip tiktai tuo momentu, kai lenkų propagandos organai buvo pasimoję skleisti gandus apie tariamąjį lietuvių, latvių ir ukrainiečių dalyvavimą vokiečių organizuojamose žydų skerdynėse. Sugrįžęs iš kelionės, Dr. Rettinger turėjo pasikalbėjimą Londone su ONA agentūros korespondentu. Lenkiškų žydų organas NASZA TRYBUNA, New York’e 1944 m, rugp. 30 d. laidoje (Nr. 8-60, psl. 5), dėjo šį pasikalbėjimą. Dr. Rettinger pareiškė sekamai:
„Nuo karo pradžios, komunistų įtakingumas Lenkijoje sumažėjo. Prieškarinė komunistų partija Lenkijoje turėjo 5,000 narių, gi dabar turi tiktai apie 2,000 narių. Lenkai tėvynėje galvoja kitokiomis kategorijomis apie daugelį politinių ir visuomeninių problemų, negu lenkai emigracijoje.
„Kiek liečia žinias apie vokiečių žiaurumus, turėjau galimybės patikrinti, kad žinios atitinka tikrovei. Betgi informacijos apie lietuvių, latvių ir ukrainiečių dalyvavimą lenkų ir žydų persekiojimo akcijoje yra žymiai perdėtos. Buvo tiktai keli tų tautybių dalyvavimo vokiškuose persekiojimuose nuotykiai. (Jednak informacje o udziale Litwinow, Lotyszow i Ukraincow w akcji przesladowanįa Polakow į Žydow są znacznie przesadzone. Byly tylko nieliczne wypadki udzialu tych narodowosci w przesladowaniach niemieckich)“.
Šio eksperto nuomonė tikrai yra autoritetinga.
* DELFI.lt: „Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų“
