Vytautas Landsbergis vakar parašė: „Lietuvos rezistencija prasidėjo, taip matau, valstybės įgaliotų ambasadorių užsienio šalyse protestu, okupacijos ir aneksijos teisiniu atmetimu. […] Būtų gera, kad istorikai visa tai nuosekliai aprašytų. Sekė sukilimai, tarp jų ir 1941-ųjų birželis, ir gynybos karas miškuose.“
Tai štai pasižiūrėkime, kaip veikė K. Škirpa. Dar nebuvo jokio LAF’o, jokio sukilimo, tik bolševikai grobė Lietuvos turtą ir rengėsi naikinti žmones. „Kaip žinia, užkariautojui teisinga yra grobti. Vergiamam ir pavergtajam teisinga yra priešintis, – rašo V. Landsbergis. – Užkariautojui tokie rezistentai yra maištininkai, nusikaltėliai prieš „tvarką“.“
K. Škirpa tad ir buvo „nusikaltėlis“ prieš tokią „tvarką“.
1940 m. rugpjūčio 1 d. „Draugas“ rašė:
Reikšmingas Škirpos pareiškimas
Sovietų Rusija, okupavusi Lietuvą, per savo agentus Paleckį, Mickevičių, Glovackį ir kitus, pradėjo savotiškai šeimininkauti. Atleido visą eilę ištikimų valstybei pareigūnų, į jų vietas pastatė savo bernus. Buvo įsakyta ir užsienio pasiuntiniams grįžti į Kauną, bet nė vienas jų negrįžo, nes jie negalėjo klausyti tų, kurie pasmaugė jos atstovaujančios valstybės nepriklausomybę.
Berlyne Lietuvos pasiuntiniu buvo pulk. Škirpa. Gavęs įsakymą pasitraukti iš savo pareigų, kaip jis pats praneša Lietuvos Pasiuntinybei Vašingtone, pasiuntė į Kauną tokį atsakymą:
Škirpa atsisako perduoti rusams pasiuntinybę
Rusai pasiliko už vartų
Berlynas, rugpjūčio 12 d. – Vakar du Rusijos ambasados sekretoriai vėl bandė – asmeniškai ar telefonu – perimti Lietuvos pasiuntinybę, bet jiem panosėj buvo uždaryti vartai ir niekas neatsakė telefonu.
Pirmą dieną jie atvyko prie pasiuntinybės durų ir paskambino skambutį.
„Ką jūs norit pamatyti? – paklausė sargas.
„Ne tavo reikalas – mes esame šios vietos ponai“. Atrėžę šaltai rusai.
Sargas nuėjo, palikdamas svečius už vartų.
„Užrakink vartus šiai dienai“, – įsakęs ministras Škirpa. Sargas užrakino, palikdamas nirštančius rusus gatvėje.
Latvijos ir Estijos pasiuntinybes rusai jau užėmė. Kai pereitą penktadienį rusai pirmą kartą mėgino užimti Lietuvos pasiuntinybę, jiems patarta „eiti pardavinėti laikraščių“.
Nėra numatoma, kad Vokietija oficialiai įsakytų lietuviams perleisti pasiuntinybę rusams, nors kai kurie šaltiniai sako, kad galima laukti, jog Škirpai bus įsakyta oficialiai išsikraustyti.
Dar po savaitės, 1940 m. rugpjūčio 21 d. „Draugas“ įdėjo tokį pranešimą:
Apie K. Škirpą
Apie Kazį Škirpą, kuris Lietuvos pasiuntinybę Berlyne gynė iki paskutiniųjų savo jėgų, „Amerika“ rašo:
„Kazio Škirpos, Lietuvos atstovo Berlyne, didvyririškasis priešinimasis, Sovietų Rusijos agentams, mėginantiems perimti Lietuvos atstovybę, stebina plačiąją visuomenę. Amerikiečių laikraščiai jo žygiui teikia didelės reikšmės. Jo elgesiu džiaugiasi visi lietuviai.
„Pulk. Škirpos negalime užmiršti. Juk jis pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris. Jis pasižymėjęs Lietuvos nepriklausomybės kovose. Turime atsiminti ir kitą jo garbingą žygį. Kai 1938 m. Lietuva buvo priversta užmegsti diplomatinius santykius su Lenkija, Kazys Škirpa buvo paskirtas Lietuvos atstovu Lenkijai. Jis paskyrimą priėmė, tačiau savo išoriniu elgesiu dar kartą parodė pasauliui, kad Lenkija yra sulaužiusi teisingumą.
Škirpa nesutiko važiuoti į Varšuvą per atidarytą Lietuvos-Lenkijos administracinę sieną. Jis iš Kauno į Varšuvą nuvyko per Prūsiją. Jis aplenkė lenkų priverstą atidaryti sieną, pareikšdamas dorovinį protestą prieš prievartą, prieš smurtą. Žinoma, tai atskiro žmogaus žygis, negalįs pakeisti tarptautinės padėties, bet tuo labiau jis žymus, nes liudijąs, kad jėga dar nesudaro teisės.
Škirpa šviesiai rodo lietuviui kelią, kaip kovoti dėl savo teisių. Aplink jį rikiuotis ir pareiga, ir garbė.“
