valstietis.lt
Vienas įdėmus komentatorius, nureikšminęs mano pastebėjimą apie lietuvių pasipriešinimą nacių pastangoms okupacijos metais sudaryti Lietuvoje SS legioną, kai kitos vokiečių okupuotos šalys to neišvengė, nepranoktu rezistencijos pavyzdžiu iškėlė suomius, pastačiusius Mannerheimo liniją ir sustabdžiusius Stalino kariaunos žygį į Helsinkį 1940-taisiais.
Štai, girdi, tikrosios narsos pavyzdys, kai „nedidukė valstybėlė“, tuo metu turėjusi apie 4 mln. gyventojų (panašiai kaip ir Lietuvoje), „pasipriešino sovietinei Stalino saulei“. Nebloga tema, norėjau apie tai parašyti jau anksčiau, bet vis kokia nors, kaip man atrodė, „karštesnė aktualija“ nustelbdavo. Kodėl suomiai priešinosi, o Lietuva – ne?
Ar gali lietuviai ko nors pasimokyti iš suomių ryžto ir pasiaukojimo šiandien? Būtų beprasmiška ginčytis dėl to, ar 1940-ųjų Žiemos karas buvo herojinis suomių tautos žygis. Savaime suprantama, kad suomiai neįtikėtinu būdu pakartojo tai, ką Antikos laikais padarė saujelė spartiečių persų karo metu V a. pr. Kr., kaip tai efektingai kadaise buvo parodyta garsiajame filme „300 spartiečių“.
Tarp kitko, apie suomių karą irgi yra filmas – už 9,90 Lt galima nusipirkti, berods, kiekvienoje „Maximoje“. Taip ir vadinasi – „Žiemos karas“. Aišku, jis ne toks garsus ir kvapą gniaužiantis, kaip apie vaikinų iš Spartos – kadaise ištisomis didžiulėmis kareivinėmis paverstos Senovės graikų valstybės – pasiaukojamą žygį.
Tačiau pasižiūrėti, laiko turint, verta ir suomių juostą. Tai visiškai kitaip pavaizduotas karas, negu mes įpratę matyti jį iš rusų, vokiečių, amerikiečių, britų ar prancūzų filmų.
„Žiemos karas“ nuostabus tuo, kad ten kaip tik nėra jokio heroizmo. Vyksta ramus, kuklus neturtingo šiaurės krašto žmonių gyvenimas: valstiečiai tyliai dirba savo žemę, su kaimynais pypkiuodami pasišneka, kad rusai kelia vyriausybei kažkokius reikalavimus, gali taip atsitikti, kad reikėsią gintis.
Ir tiek. Jokios frustracijos, jokio marškinių ant savo krūtinės plėšymo, parodyti, kaip jie myli savo tėvynę, jokios egzaltacijos dėl artėjančio mirtino pavojaus šaliai ir kiekvienai šeimai… Kai suomiai atmeta bolševikų reikalavimus ir paskelbia visuotinę mobilizaciją, ūkininkai pasirūpina kelionei lašinių bryzą, susideda ryšulėlį būtiniausių reikmenų, santūriai atsisveikina su artimaisiais, lyg būtų išsiruošę į pabaigtuvių talką pas kaimyną, ne į frontą, ir išeina į geležinkelio stotį…
Kokia jėga anuos žmones vertė taip ramiai pasitikti savo likimą ir taip nepretenzingai vykdyti pareigą, kuri vėliau virto neįtikėtino heroizmo pasireiškimu? Skirtingai nuo sovietų, suomiams nėjo iš paskos bailūs politrukai su naganais, kurie šaudė į nugaras saviems, bent akimirkai pritrūkusiems ryžto veržtis priekin ir grobti.
Įspūdingi skaičiai. Kai po 105 dienų žūtbūtinių kautynių nutilo pabūklai ir Stalinui teko pripažinti, kad tas riešutas jo dantims buvo per kietas, suomiai suskaičiavo savo kritusius. Jų rado 25 tūkstančius 475. Skaičiavo tiksliai. Rusai iki šiol to dar nepadarė. Žemutinė riba – apie 250-300 tūkstančių, tiek įvertina suomiai. Viršutinė – apie milijoną. Šį skaičių savo atsiminimuose mini N. Chruščiovas.
Vis dėlto suomių nuostoliai buvo ne vien kritusiaisiais. Suomija neteko 11 proc. savo miškų, 10 proc. dirbamosios žemės (beje, geriausios dalies, pačios piečiausios) bei pramonės, savo ūkius prarado 60 tūkstančių ūkininkų, iš sovietų užimtų sričių turėjo išsikelti 400 tūkstančių suomių.
Daugelis įsitikinę, kad Žiemos kare lemiamą vaidmenį turėjo suomių generolo Mannerheimo gynybinių įtvirtinimų linija, pastatyta 1929-1930 m. Karelijos sąsmaukoje ir pavadinta jos sumanytojo vardu. Tai 125 km ilgio fronto ruožas, kurį sudarė 90 betoninių sustiprinimų (kulkosvaidžių bunkerių ir slėptuvių). Svarbesnėse vietose taip pat buvo griovių ir akmeninių kliūčių.
1939 vasarą bei rudenį Mannerheimo linija buvo dar papildyta lauko sustiprinimais. Bet žinant, kad Suomijos ir Sovietų Sąjungos siena buvo 1300 km ilgio, 100 km ruožą, tegu ir sustiprintą, vargu ar galima pervertinti. Rašytojas Kazys Almenas norėjo tuo įsitikinti.
Straipsnio tęsinį skaityti ČIA
