delfi.lt
Kas šiandien žino kas yra dr. Mačiulis? Petras Mačiulis (1895–1978)? Teisininkas, diplomatas, LR Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, 1940 m. birželio 15 d. ėjęs Pabaltijo, Sovietų Sąjungos ir Lenkijos skyriaus vedėjo pareigas?
Spėčiau, žino nedaug kas: gal keletas istorikų, vienas kitas istorija besidominčių URM tarnautojų…
O kas nežino šiandien prezidento Antano Smetonos? Arba dabar – jau ir diplomato bei pulkininko Kazio Škirpos? Jei kas K. Škirpos ir nežinojo, tai Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasirūpino, kad apie jį sužinotų daugelis.
Prašėsi, kad neištremtų į Lietuvą
Petrą Mačiulį paminėjau ne atsitiktinai. Jis buvo asmuo, kuris nebūtinai paliko labai įsimenančius pėdsakus Lietuvos istorijoje, bet anuo metu, kai užėmė atsakingas valstybines pareigas, keltą dienų jo paliepimai buvo beapeliaciniai privalomi ne tik Lietuvos pasiuntiniui Berlyne K. Škirpai, bet galėjo nulemti ir prezidento A. Smetonos likimą.
Dr. Mačiulis tuo metu buvo svarbi figūra. Faktiškai, URM Politikos departamento direktoriaus Edvardo Turausko, vairavusio Lietuvos užsienio politiką lemtingaisiais 1939–1940 m. iki ištiko ją politinis matas, dešinioji ranka Rytų politikos klausimais.
Dera pažymėti, kad direktorius E. Turauskas gelbėdamasis Lietuvą apleido tuojau po Vyriausybės „naktinio posėdžio” iš birželio 14-osios į 15-ąją, kai buvo priimtas sovietų pateiktas ir valstybės besąlygišką kapituliaciją reiškiantis ultimatumas. „E. Turauskas Užsienio reikalų ministerijoje, J. Urbšio salonėlyje K. Bizauskui pareiškė: mano žmona su daiktais Šveicarijoje, aš seniai pasirengęs kelionei, nenoriu būti čia užblokuotas, be to, gal būsiu vienintelis informuotas, kuris ištrūksiu…“[1]
Prie Kazimiero Bizausko, paskutinės nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ministro pirmininko Antano Merkio pavaduotojo, vieno aktyviausių sovietų ultimatumo priėmimo šalininkų, dar sugrįšime. O kol kas prisiminkime kai kuriuos svarbesnius Lietuvos žūties pirmųjų dviejų parų įvykius.
Įkandin E. Turausko, nesusilaukęs Vyriausybės pritarimo priešintis sovietų invazijai ginklu, trimis automobiliais išvyko ir prezidentas A. Smetona, drauge su adjutantu, žmona, sūnaus ir dukros šeimomis bei lydinčiuoju personalu.
Nakties iš birželio 15-tosios į 16-ąją, kai „neribotas raudonarmiečių kontingentas“ jau buvo užplūdęs Lietuvą, būta ne mažiau dramatiškos nei ankstesnės, užklupus Vyriausybę drakoniškais sovietų reikalavimais.
Lietuvių pasienio policininkų nepraleistas išvykti iš Lietuvos pro Kybartų pasienio postą legaliu keliu, prezidentas A. Smetona, nusiavęs batus ir perbridęs Lieponos upelį, kirto valstybinę sieną nelegaliai. Netrukus atsirado Eitkūnų stotyje Rytprūsiuose, kur rado jau atvykusius ten krašto apsaugos ministrą generolą Kazį Musteikį ir jo brolį pulkininką Juozą Musteikį su šeimomis.
Atbėgėliai kreipėsi į Kazį Škirpą, Lietuvos pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Berlyne, „padaryti žygių“ Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, kad vokiečiai jų neištremtų atgal į Lietuvą. Gen. Musteikio nuomone, Kaune, galimas daiktas, jau prasidėjo valdžios asmenų persekiojimai, tad tenka laukti didesnio skaičiaus atbėgėlių. Prašė intervenuoti tuojau, t. y. Naktį, Auswaertige Amt’ą – Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, – kad ši teiktųsi duoti vokiečių pasienio policijai skubių nurodymų visame pasienyje, idant atbėgėliams iš Lietuvos nebūtų trukdoma pereiti sieną, atsižvelgiant į susiklosčiusią išskirtinę padėtį.
Pakeltu tonu reikalavo grąžinti bėglį
Yra išlikusi plati ir detali pirmųjų dviejų okupacijos parų K. Škirpos 1940 m. birželio 16 d. užrašyta slapta promemorija[2], adresuota Užsienio reikalų ministerijos Kaune vadovybei, kaip tie įvykiai autoriaus buvo matomi iš Berlyno ir kokiu laipsniu pačiam K. Škirpai teko juose dalyvauti.
K. Škirpa įvykius registravo minučių tikslumu: „Antrą val. 10 min. paskambinau į Ausamtą dežuruojančiam Politinio skyriaus valdininkui Legationsrat [pasiuntinybės patarėjui – V. V.] Welten. Pranešiau jam apie atbėgusius į Eitkūnus asmenis ir prašiau jo, kad teiktųsi susinešti su kompetentingomis vokiečių įstaigomis, kad duotų nurodymą vokiečių pasienio policijai atbėgėlių netremti atgal. Ponas Welten atsakė, kad nakčia jis nieko negalėsiąs padaryti ir tik užmelduosiąs [užregistuosiąs – V.V .] aukščiau patį atsitikimą. Paprašiau jo, kad jis teiktųsi nors paskambinti Eitkūnų Grenzkomisarui [pasienio komisarui – V.V.] (telef. Nr. 470) ir orientuoti jį, jog tarp Pasiuntinybės ir Ausamto yra užsimezgęs kalbamu reikalu kontaktas, pasitikint, kad ateinančios dienos rytą pavyks surasti išeitį, kad atbėgėliai nebūtų tremiami atgal. Ponas Welten pažadėjo tai padaryti.“
Kas atsitiko tą naktį vėliau, manau, verta žinoti ne vien dėl istorinės smalsos, bet ir dėl to, kad giliau supratus kokie gali būti klaidingi, netolimos įžvalgos politiniai sprendimai, padiktuoti staiga susiklosčiusios politinės konjunktūros, momento reikalavimų, servilistinio instinkto tarnauti stipresniam, pristigus valstybinės ar net paprasčiausios gyvenimiškos išminties. Tomis tragiškomis Lietuvai valandomis labiau nei bet kada pasimatė, jog valstybės vairą sukiojo tada palyginti nedidelė politinė išmintis. 1991-ųjų sausio naktimis Lietuva atrodė vis dėlto geriau nei 1940-aisiais…
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA
Lietuvių tauta labiau gerbia kai jos vadovai pasirenka kita kelia nei bristi pert upelį. Niekas negali priekaištauti Smetonai dėl jo apsisprendimo pabėgti , tokį sprendimą darė ne Prezidentas o žmogus .Tikras Valstybės vadovas butu pasilikęs ir iki galo įgyvendinęs tai ko iš jo reikalavo prisiimta pareiga. Todėl manau Smetona Prezidentu nustojo būti kur kas anksčiau ..tada kai apsisprendė palikti Lietuva ir tas bandymas ji grąžinti buvo tiek beprasmis ir toks apsimestinis .Lietuvoje tuo metu neatsirado vyro kuriam butu užtekę pasiryžimo įvykdyti duota priesaika .Tas kaltės jausmas visuomenėje vis dar jaučiamas ..sprendžiu iš to kaip jautriai tas klausimas mums virš galvų vis dar kibo .
Ko-mentas: „Lietuvių tauta labiau gerbia kai jos vadovai pasirenka kita kelia nei bristi pert upelį. „. Ar turime bent vieną tokį gerą pavyzdį tokioje situacijoje? Bolševikų (tarybų) Rusija apgavo Lietuvos valdžią. Iš pateiktų straipsnyje faktų matyti, kad prezidentas neturėjo kito pasirinkimo. Net Lietuvos pasienio tarnybos elgėsi išdavikiškai. Kaip tai galėjo būti?
reikia kreiptis į tiesos.lt redakciją
ten labai mėgsta pas komunistus (gylius, vasiliauskus, ozolus ir t.t.) proto ieškoti 🙂
Juk ne šeip autorius ironizuoja“ Tomis tragiškomis Lietuvai valandomis labiau nei bet kada pasimatė, jog valstybės vairą sukiojo tada palyginti nedidelė politinė išmintis. 1991-ųjų sausio naktimis Lietuva atrodė vis dėlto geriau nei 1940-aisiais.“ Ir čia renka sutikti juk tuometinė Lietuvos valdžia bėgo į Vokietija kuri jau turėjo konkrečius susitarimus su Stalinu apie kuriuos buvo žinoma , todėl tikimybė būti grąžintam buvo laibai didelė . Faktiškai bėgo ne Prezidentas o paprastas pasiturintis žmogus . Jau tuo metu buvo padalinta ir Lenkija ir pasibaigęs karas Suomijoje su jos kapituliacija , metai kaip Lietuva draugavo su Stalinu ir džiaugėsi Vilniumi . Taip kad jokio netikėtumo nebuvo .Buvo elementarus klausimas ka pasirinkti . Aišku galima kalbėti apie tuomete išdavyste ministru kabinete ..ir kas neleido… Skaityti daugiau »
tiek čia tos teisybės
ar ne taip, kontorinis stasy (2019-09-28 15:52)?
Nepaliks rusai ramiai gyventi Pabaltijo saliu,nes jiems tai rakstis,nes LIETUVA sovietmeciu nese auksinius kiausinius,maitindamas Leningrada ir Maskva …Gaila kad musuose nera vieningumo ir isminties ypac partiju veikloje..Daug salyje kitatauciu, kuriu kas met vis daugeja, nes imanoma LIETUVOJE registruotis pastoviam gyvenimui. Vis pamenu per rusu TV pareiksta minti,kad TEN KUR GYVENA RUSAI YRA R U S I J A …tad kiek tokiu pas mus kitatauciu burlioku vis burnojanciu ir keikianciu musu valdzia ir gyvenima salyje.
Romualdai .. tie kas Lietuva aplanko retai burnoja kad čia blogai gyventi .. Rujoja vietiniai kurie pavydį rusams ju laimės, bet šiukštu nenori krautis „čemodanu“ . Nuo gero nebėgama ..
nestebina už pinigus priešui dirbantys bolševikai stasiai, bet tiesiog fatalistiškai nykiai nuteikia perskaičius straipsnio tęsinį/pabaigą leberastmarksistiniame delpyje, po jo esantys raudonosios propagandos sudurnintų eilinių runkelių (buratinų – aut. teis. J.), kimbančių į atlapus straipsnio autoriui, komentarai.
Darosi baisu, suvokus, jog panašioje situacijoje, kaip 1940-tais, labiausiai reikėtų bijoti ne ropojančių per sieną koloradinių „ich-tam-net-inių žmogeliukų”, o būtent peilį nugaron suvaryti pagatavų „tautiečių”.
s.m. .. nykščiai valdo :))
Tamsta, p. Valiušaiti, gini Škirpą ir Noreiką – Vėtrą, kuris pasiuntė į Žagarės getą Žemaitijos žydus. Esą jiems ten būsią saugiiau.Ar žinai, kodėl tas getas buvo kuriamas Žagarėje? Nes ten baltaraiščiai jau buvo sudoroję žydų bendruomenę.Perskaityk knygoj KARALIAI BE KARŪNŲ ištrauką /p. 38-39/ apie žydų skerdynes Žagarėje, kurias regėjo penkiametis berniukas.Ir kaip žiauriai likimas Žagarės žydšaudžiams atkeršijo.