Vidmantas Valiušaitis. Kurio Lietuvą – Adolfo Ramanausko-Vanago ar Petro Cvirkos – rinksimės kurti?

Kai kas turi iliuzijų dėl Petro Cvirkos. Mano, kad jam paminklą bolševikai pastatė už jo „beletristiką“. Paminklas jam pastatytas už Lietuvos išdavystę, ne už grožinę kūrybą.

Jeigu jis būtų buvęs tik rašytojas, jokių paminklų komunistai jam niekad nebūtų statę, kaip nestatė tikriausiai didesnio talento autoriams V. Mykolaičiui-Putinui, A. Miškiniui, J. Grušui, kitiems.

Kodėl šiandien puolami A. Ramanauskas-Vanagas, K. Škirpa, kiti Lietuvai ištikimi išlikę patriotai ir rezistentai, bet žūtbūt bandomas apginti okupacijos laikais įamžintas išdavikų atminimas? Suniekinus ir apmelavus rezistentus, ne taip blogai tada atrodo ir išdavikai: visi buvo „susitepę“, visi yra kuo nors „kalti“…

Bet pasižiūrėkime į žmones ir jų veiksmus to paties laiko skalėje. Kokiose pozicijose stovėjo, kaip gyveno ir ką veikė Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Cvirka, kai abu buvo gyvi?

Praėjusį penktadienį aplankiau Grūto parką. Jei priteks rankos – parašysiu. Įspūdžiai įdomūs, nors prieštaringi. Bet dabar ne apie tai. Apie P. Cvirką ir A. Ramanauską-Vanagą. Grūto parke yra šiek tiek medžiagos. Būtent iš to laikotarpio, kai dar gyveno abu. Komentarai nereikalingi. Vaizdai ir parašai kalba patys už save.

Todėl Cvirkos paminklas Vilniuje šaukte šaukiasi pastatomas „į vietą“, t.y. į mišką – minkštai, sąmanose, prie grybų ir jo draugų: Sniečkaus, Stalino, Lenino ir kitų, už kurių „idealus“ jis buvo parsisamdęs.

Prie vieno iš Lenino portretų, kurių Grūto parke kabo daug, užrašyta tinkama citata: „Atsiminikite! Į Rusiją – man nusispjauti. Kadangi aš – bolševikas!“ Manau, kad tie žodžiai, perfrazavus atitinkamai lietuviškam kontekstui, atlieptų ir Cvirkos sielą. Kadangi su ūpu stojo bolševikų tarnybon.

Tuo metu, kai A. Ramanauskas-Vanagas, kaip LLKS vadovybės narys ir teisėtos Lietuvos valdžios atstovas, leido įsakymus sabotuoti okupanto organizuojamus fiktyvius rinkimus, P. Cvirka vadovavo okupanto pastatytai rinkimų komisijai.

Nesant šizofreniškai suskilusiai sielai, neįmanoma tuo pačiu metu gerbti ir A. Ramanausko-Vanago, ir P. Cvirkos. Vanagas yra nepriklausomos Lietuvos ženklas ir simbolis, Cvirka – atėjūnų ir jų parankinių pavergtos, pažemintos, naikinamos ir žudomos.

Kurią Lietuvą mes statom šiandien?

Daugiausiai apie žmones pasako ne mūsų laikų interpretacijos, bet to meto faktai ir liudijimai. Antrąsyk Lietuvą okupavus Raudonąjai armijai, Vakaruose pradėtas leisti ELTA biuletenis 1945 m. gruodžio 15 d. rašė:

Cvirka tvarko Lietuvos rašytojus

Šį rudenį buvo sušauktas Lietuvos rašytojų suvažiavimas. K. Korsakas-Radžvilas smarkiai išbarė rašytojus už neveiklumą, neprisidėjimą prie komunistinės kūrybos, silpną bendradarbiavimą „Pergalės“ žurnale. Rašytojų pirmininku ir toliau liko senas Sniečkaus patikėtinis Petras Cvirka.

Petras Cvirka savo valia ir galia buvo pasidaręs Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininku jau pirmosios sovietinės okupacijos metu. Jo „lietuviškumą“ vaizdžiai parodo įvykis 1940 m. vasarą, kai Lietuva jau buvo rusų okupuota ir Lietuvos himną giedoti buvo griežčiausiai uždrausta.

Bolševikinės valdžios Kaune sušaukto mokytojų suvažiavimo metu, suvažiavimui baigiantis, 10.000 mokytojų minia pradėjo giedoti Lietuvos Himną. Senu įpratimu atsistojo ir visi suvažiavimui vadovavę tarybinės valdžios žmonės, nors ir jautėsi labai nepatogiai. Petras Cvirka pasielgė kitaip. Jis, Lietuvos Himną giedant, demonstratyviai vienas atsisėdo prie prezidiumo stalo ir pradėjo rūkyti cigaretę.

Visos pirmosios okupacijos laikais Cvirka buvo galingas žmogus ir prisidėjo prie didžiojo lietuvių išvežimo 1941 metų birželio 14–15 dienomis. Sovietų vokiečių karui prasidėjus ir bolševikams bėgant iš Lietuvos, Petras Cvirka išbėgo su jais. Grįžęs į Lietuvą, dabar jis ir vėl tvarko Lietuvos rašytojus. (ELTA)

ELTA: Petras Cvirka rašytojas