Šiandien, birželio 27 d., sukanka 80 metų nuo vadinamojo „garažo“ žudynių, kurių metu buvusiame „Lietūkio“ garažo, sovietinės okupacijos metu – NKVD ūkinio pasato kieme, buvo žvėriškai nužudyta keliasdešimt žydų.
Tai vienas kraupiausių ir mįslingiausių Lietuvos istorijos epizodų, iki galo taip ir neišaiškintas iki šiol. Nei žuvusiųjų skaičiai (įvairūs šaltiniai nurodo skirtingai – nuo 40 iki 60), nei jų asmenybės nėra pilnai atskleista, kaip nėra tiksliai išaiškinti nei jų vykdytojai, nei organizatoriai.
Dėl organizatorių kiek paprasčiau – jie patys yra palikę savo prisipažinimus. Antai F. W. Staleckeris savo atsakaitoje H. Himmleriui rašo: „Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos valstybės smarkiai nukentėjo nuo bolševikų vyriausybės ir žydų, kol jos buvo inkorporuotos į SSSR, buvo tikėtasi, kad jos (t.y. patys gyventojai) atsilygins priešams, likusiems po Raudonosios armijos atsitraukimo. Saugumo policijos pareiga buvo sukurstyti šiuos apsivalymo judėjimus ir nukreipti juos teisinga linkme tam, kad kuo greičiau būtų pasiektas šio apsivalymo tikslas. Žvelgiant į ateitį buvo ne mažiau svarbu pateikti lengvai įrodomą ir nepajudinamą faktą, kad išsilaisvinę gyventojai patys ėmėsi pačių griežčiausių priemonių prieš bolševikus ir žydus, ir kad vokiečių valdžios nurodymai liktų tarsi nuošalyje“.
Stahleckeris tame pat raporte toliau skundžiasi: „Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukelti plačius pogromus prieš žydus“.
Kitas amerikiečių autorius dr. Philipas Friedmanas, buvęs Kolumbijos universiteto žydų istorijos lektorius ir knygos „Their Brothers Keepers“ autorius, cituoja kitus Franzo Stahleckerio, ypatingosios paskirties SS grupės, veikiančios Baltijos šalyse, vado („SS Brigadeführer Franz Stahlecker, Commander of Einsatzgruppe A, operating in Baltic countries“) žodžius: „Mūsų instrukcijų pagrindu, saugumo policija kiek įmanoma greičiau ėmėsi spręsti žydų klausimą. Tačiau mes manėme, kad reikėtų, jog saugumo policija iš karto nesiimtų ypatingai griežtai persekioti, kas galėtų sukelti negatyvią reakciją net ir tarp vokiečių. Mūsų tikslas buvo parodyti, kad pati tauta ėmėsi persekioti žydus“.
Apie šį įvykį išlikę tik skurdūs liudijimai, pagal kuriuos nustatyti nusikaltime dalyvavusius asmenis – tiek aukas, tiek budelius – praėjus dešimtmečiams, kai nebeliko liudininkų, o dokumentai sunaikinti arba paslėpti neprieinamuose užsienio archyvuose, labai sudėtinga arba galbūt išvis neįmanoma.
Gal dėl to aplink šią temą daug insinuacijų ir politinių spekuliacijų, mėginant įvelti į šį nusikaltimą net Juozą Lukšą-Daumantą. Laimei, išlikusių dokumentų pakanka bent jau atmesti šį absurdišką, iš piršto laužtą kaltinimą, paskelbtą absoliučiai jokiais dokumentais nepagrįstame vadinamajame „Melamedo sąraše“.
Esu apie tai ne kartą rašęs (nuoroda į kai kuriuos iš straipsnių – šio tekso pabaigoje) ir minėjęs, kad vienas iš labiausiai į šią temą įsigilinusių istorikų Arvydas Anušauskas mano, kad vienas pagrindinių „garažo“ egzekucijos vykdytojų buvo Juozas Surmas, Kybartų vokietis, greičiausiai užverbuotas vokiečių gestapo ir panaudotas kaip įrankis šiam nacių nusikaltimui atlikti. Jonas Dainauskas ir Augustinas Idzelis mano, kad pagrindinį „mauro darbą“ atliko Joachimas Hamanas, vienas kruviniausių žudikų Lietuvoje, vėliau vadovavęs „skrajojančiam“ egzekutorių būriui.
Bet yra išlikę ir keli užrašyti to įvykio liudininkų aprašymai. Vienas jų – architekto Algirdo Mošinskio (1905–1991) liudijimas, paskelbtas mėnraštyje „Akiračiai“, 1984 m. spalio numeryje, Nr. 9 (163). A. Mošinskis Studijavo Sorbonoje ir Berlyno Aukštojoje technikos mokykloje, kurią baigė 1933 m. Dirbo inžinieriumi Susisiekimo ministerijoje, vėliau – Lietuvos Raudonajame kryžiuje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1947 m. gyveno Brazilijoje.
1983 m. gegužės mėn. Mošinskis su žmona lankėsi lzraelyje, kur Halina Mošinskienė buvo pagerbta Izraelio valdžios, suteikus jai Pasaulio teisuolės titulą už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais.
Reaguodamas į 1983 m. spalio mėn. „Akiračių“ nr. 9 (153) paskelbtą ištrauka iš JAV ambasados Stockholme, Švedijoje, 1943 m. gegužės mėn. pranešimo JAV-ų Valstybės departamentui apie žydų padėtį nacių okupuotoje Lietuvoje (parengtą ir slaptais keliais iš Berlyno į Stokholmą persiųstą K. Škirpos sekretoriaus Antano Valiukėno), A. Mošinskis rašo:
„Man, deja, teko būti daugiau ar mažiau betarpišku tų įvykių liudininku. Jaučiu didelę, sunkią pareigą apie tai pasipasakoti ir tuo pačiu papildyti, patikslinti, o kur reikia, ir kitaip pristatyti JAV-ių pasiuntinybės pranešime aprašomus įvykius.“
Algirdas Mošinskis. ŽUDYNĖS VYTAUTO PROSPEKTE KAUNE
„…Birželio 27 d. Pirma vieša žydų egzekucija Lietūkio garaže, Vytauto gatvėje, Kaune. Virš keturiasdešimt žydų buvo mušami kastuvais ir geležinėm lazdom iki sąmonės netekimo. Tada buvo apipilami šaltu vandeniu ir vėl mušami iki užmušimo. Vienas politinis kalinys, sukilėlių paleistas iš kalėjimo, atsisėdo ant lavonų krūvos ir pradėjo armonika groti polonezą.
Visi užmuštieji buvo komunistų partijos nariai. Užmušimus vykdė buvusieji lietuvių politiniai kaliniai, daugiausia darbininkai, vadovaujami SS karininko. Kai praeidamas vokiečių kariuomenės karininkas pareiškė savo pasipiktinimą, buvęs politinis kalinys, iš profesijos šoferis, jam atsakė: „Mes buvome žmonės, tokie taip tu, bet bolševikų kalėjimas mus pakeitė. Aš ką tik nužudžiau žydą, mano sargą kalėjime. Tu negali įsivaizduoti, kiek tai man suteikė malonumo“. (Akiračiai, 1983, nr. 9/153, p. 4)
Tą dieną, ryte, pėsčias ėjau iš Aukštosios Panemunės į Kauno senamiestį. Tai maždaug 9 km. distancija, o autobusai dėl karo įvykių dar nekursavo. Pakeliui, nuo stoties žingsniavau Vytauto prospektu. Toje vietoje, kur prospektas sukasi dešinę, kairėje pusėje stovėjo Lietūkio sandėliai, arklidės ir garažai. Artėdamas prie posūkio, išgirdau didelį triukšmą, riksmus, šūkavimus. Priėjęs arčiau, pamačiau ir vokiečių kareivius, visa gerkle rėkiančius „šneler, šneler“, kas lietuvių kalba reikštų „greičiau, greičiau“. Pamačiau ir keliasdešimt jaunų žydų, skubiai bėgiojančių į arklides ir grįžtančių iš ten su arklių mėšlu rankose.
Vokiečių kareiviai (sprendžiant iš uniformos, tai buvo reguliarios vokiečių kariuomenės dalinys, kavalerijos ar artilerijos, nes dar prisimenu raudonus antpečių bei kepurių apadus), taigi, tie vokiečių kareiviai mušė bėgiojančius žydus kuom tik pakliuvo. Daugiausia kastuvais ir plieninėmis mėšlui krauti šakėmis, bet atsimenu ir vieną, turėjusį rankose didelį „prancūzišką“ vamzdžiams veržti raktą, o dar kiti laikė geležines lazdas (ar geležinių vamzdžių gabalus).
Vienas iš kareivių, pailgo veido, labai panašaus į arklio snukį, rėkavo garsiau už kitus ir badė vienam jaunam žydui šakėmis pilvą, o pastarasis turėjo stovėti ramiai, abejose rankose iškėlęs aukštyn laikomą mėšlą. O kareivis vis rėkė ir liepė jam stovėti ramiai. Ir vokietis dar stipriau staugė: „Jūs nukryžiavot Kristų“, o žydas vokiškai jam: „Aš nekryžiavau Kristaus“. „Jūs nukryžiavot Kristų“, o žydas vėl jam atsako, kad jis nekryžiavo Kristaus. Po penkto ar šešto posakio, įsiutęs vokietis arklio veidu visa jėga smeigė žydui geležines šakes giliai pilvą. Žmogus susmuko, vos girdimai sudejavęs.
Buvo baisu, nepaprastai klaiku matyti kankinamus, žudomus žmones… O tuo tarpu iš raštinės išėjo vyresnio amžiaus, žilaplaukis, aukštesnio rango kariškis, kapitonas, o gal ir majoras. Pažvelgęs į vokiečių „soldateskos“ siautėjimą, žydų žudymą, jis staiga visas nušvito, plačiai nusišypsojo, pralinksmėjo ir skubiai pasuko gatvę miesto centro link…
Mačiau, kaip kitas vokietis privertė jauną, atletiškos išvaizdos žydą ropoti keturiom ir valgyti arklių mėšlą. O kareivis tuo pat metu šakėmis badė jo užpakalį, gerokai žmogų sužeisdamas. O jis, kraujuotu užpakaliu, skubėjo rėplioti rankom ir kojom, ir rijo, rijo mėšlą.
O tų Wehrmachto kareivių buvo nedaug, gal kokie aštuoni, gal dešimt daugiausia. Kaip minėjau, jų ginklai buvo kastuvai, šakės, vamzdžių gabalai, vieną mačiau su plaktuku ir vieną su „prancūzišku“ raktu. O visi žydai atrodė jauni, sveiki, stiprūs, gerai nuaugę, kai kurie net atletiškos išvaizdos. Man atrodė, kad jų buvo apie 30–40 asmenų.
Stovėjau prie Lietūkio geležinės tvoros kaip paraližuotas. Dar buvo arti 30 kitų praeivių, vien vyrai, ir mes sustingę žiūrėjome, ką vokiečiai išdarinėja, kaip žudo. Mums, taikaus ir mažo krašto gyventojams, tai buvo kažkas siaubingo, kažkas visiškai nesuprantamo.
Po daugelio metų, pats daug sykių klausdavau savęs, kodėl tie keliasdešimt žydų leidosi žudomi kaip avelės. Juk jei jie visi drauge pultų tą dešimtį praktiškai neginkluotų vokiečių kareivių, jie būtų galėję juos nesunkiai nugalėti.
Ir kodėl taip pat mes, žiūrovai, koks 30 asmenų, stovėjusių prie geležinės tvoros, nors ir baimės paraližuojami, nepuolėm tos mažos vokiečių grupelės? Būtumėm sutrynę juos dulkes? Kodėl?
Tokios mintys man atėjo daug vėliau, kai 1947 metais Rio de Žaneiro mieste sutiktas sutiktas jaunas dypukas, buvęs savisaugos dalinių kareivis, beveik verkdamas ir apgailestaudamas, man pasipasakojo, kad jis, tada dar tik 18-kos metų bernelis, drauge su kitais savisaugos bataliono kareiviais šaudė žydus prieš savo valią, vokiečių terorizuojamas.
Pagal jį, prie duobės, kur stovėjo pasmerkti sušaudyti ir pusiau nurengti žydai, tebuvo tik kokie septyni ar aštuoni vokiečių esesininkai, ginkluoti vien kariškais pistoletais. Ir skaitlingas savisaugos bataliono dalinys, apie 80 vyrų, kuriems vokiečiai davė du sunkiuosius kulkosvaidžius ir keletą lengvųjų.
Esesininkas liepė šaudyti žydus. Bataliono vadui, kapitonui (pamiršau jo pavardę – štai jums kandidatas į šventuosius) atsisakius, esesininkas jį čia pat vietoj savo Mauzeriu nušovė. Priėjo prie leitenanto. Jam taip pat atsisakius šaudyti moteris ir vaikus (darbingi vyrai kol kas dar nebuvo šaudomi, jie dar buvo panaudojami specialiose darbo komandose), esesininkas nušovė ir jį. Dėl atsisakymo buvo nušautas ir viršila. Dalinys, netekęs savo vadų, visiškai sumišo, pakriko ir vokiečių komanduojamas aukas sušaudė.
Savo pašnekovo paklausiau: „O kodėl jūs kaip avinai stovėjot, kodėl nesušaudėt esesininkų? Juk kulkosvaidžiai buvo jūsų rankose? Jūsų buvo dešimt kartų daugiau negu vokiečių“.
„Kad, ponuli, ir aš pats dabar taip galvoju, kodėl mes vokiečių nesušaudėm?“
Tuo tarpu šaligatviu prie manęs prisiartino vienas stačiatikių popas, kaunietis. Jo veide matėsi išgąstis, kurią net sunku būtų aprašyti.
Pasakiau jam lietuviškai: „Batiuška, nueikite į Lietūkio raštinę, pasikalbėkite su vokiečių vyresniuoju, su karininkais, kad sustabdytų šitą sauvalę, juk tai tikras linčiavimas, be jokio teismo. Juk jie žmonės, taip gi negalima, negalima Lietuvoj be teismo žmones žudyti. Jei eisiu aš ar koks kitas civilis, tai vokiečiai gali mus užmušti. Bet Tamsta, dvasiškio stono, Jums saugiau: vokiečiai dvasiškius gerbia.“
Popas su tokiu išgąsčiu į mane pažiūrėjo, bet nė vieno žodžio man nepasakęs ir tik trigubai sulinkęs skubiai, skubiai pasišalino. Atrodė, lyg būtų nuėjęs ant visų keturių…
Galų gale, nusikratęs lyg hipnozo žiūrėjimo į žydų kančias, skubiai pasišalinau. Buvo apie 10 val. ryto.
Griždamas į Panemunę apie 2–3 val. po pietų, praėjau vėl pro tą pačią vietą, pro Lietūkio kiemą.
Per tvorą pamačiau jau tik lavonus, sukrautus į rietuvę, lyg kokius gelžkelio pabėgius. Visų veidai sužaloti, sukruvinti, patinę. Pas vieną veido dalis užlieta tirštu krauju ir balta smegenų mase.
Algirdas Mošinskis