Virginijus Savukynas iškėlė prasmingą iniciatyvą – „Uždek žvakutę ant savanorių kapų“. Nemaža žmonių į tai atsliepė, pasidalijo nuotraukomis.
Bet štai kas krito į akis. Savanorių kapai smarkiai apleisti, kuklūs atminimo ženklai laiko gerokai apardyti, dalis jų išvis parvirtę, akivaizdžiai nykstantys. Jau nekalbant apie tai, kad jie išsibarstę po visą Lietuvą. Vasario 16-oji, kada žemė užklota sniego ir keliai aplediję, kada dienos trumpos, o tamsusis paros metas ilgas, leistis į tolimesnes keliones uždegti žvakutės, matyt, ne pats geriausias laikas.
Tačiau tai nenuvertina pačios iniciatyvos. Gal tik verčia pagalvoti apie kitą laiką, kada tą iniciatyvą plėtoti būtų parankiau – tiek fizinėmis jos išpildymo galimybėmis, tiek turinio įprasminimu. Gal, pavyzdžiui, ta iniciatyva galėtų „įsisriegti“ į Liepos 6-osios minėjimo programas? Išplečiant kritusiųjų už laisvę amplitudę ir pagerbiant ne tik 1918–1920 m. savanorius, bet ir 1863 m., 1831 m., 1794 m. sukilimų kovotojus (pastebiu, kiek daug žmonių nežino šiandien, kas buvo „tas Jasinskis“, kodėl jo vardu pavadinta svarbi Vilniaus gatvė), visus žuvusius šimtmečių kovose už Lietuvos laisvę?
Juolab, kad Seimas prieš kelerius metus yra priėmęs svarbią rezoliuciją, raginančią plačiau įsitraukti į panašaus pobūdžio akcijas visuomenę, savivaldos struktūras, vyriausybę.
Verta apie tai pagalvoti. Man regis, Lietuvai labai reikėtų tokios organizacijos, kokias turi vokiečiai, lenkai – žuvusių karių kapų apskaitos, priežiūros, tvarkymo centro. Mūsų gi visa istorija „ištirpsta tautosakoje“: buvo didūs vyrai, kurie senobėje žygius darė… Bet kas jie – niekas nežino.
Kur tikslūs sąrašai (kiek tai dar įmanoma atkurti iš patikimų rašytinių šaltinių) 1919–1920 m. žuvusiųjų kovose dėl Nepriklausomybės ir jų palaidojimo vietos? Kur tokie patys sąrašai 1794 m., 1831 m, 1864 m., 1941 m. sukilimų dalyvių? Kam šiandien tai rūpi?
O štai lenkai, vokiečiai, rusai skaičiuoja ir žymi savųjų palaidojimo vietas net svetimose žemėse, kai mes nesusikaičiuojame savo kritusių karių ir nesirūpiname tuo net savojoje…
Mano giminėje irgi buvo žmonių, kurie dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo darbuose, su ginklu rankoje už ją kovojo ir laisvę gynė. Gal nebuvo herojai, Vyčio kryžiaus kavalieriais netapo, bet pareigą Tėvynei atliko garbingai. Jie irgi verti atminimo žvakutės ant jų kapų.
Per pusnis ir sniegus negalėdamas to padaryti, noriu uždegti jiems tas atminimo žvakeles nors širdyje.
Tai du mano dėdės, kurių kuklūs, bet dori gyvenimai paliko pėdsaką ir man, saisto ligi šiol.
Jonas Valiušaitis (1902–1957) tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje būtent kovų už nepriklausomybę metais, dalyvavo žygyje į Klaipėdą 1923-ųjų sausį. Atestacijoje paleidžiant jį iš karinės tarnybos rašoma: „Uždėtas jam pareigas visuomet atlikdavo gerai ir sąžiningai. Teismu bei drausmės būdu baustas nebuvo. Paliuosuotas iš kariuomenės kaipo ištarnavęs nustatytą laiką. Kas parašu ir valdišku antspaudu tvirtinama.“ Pulkininkas-Ltn 7-to pėst[ininkų] Žem[aičių] Kunigaikščio BUTEGEIDŽIO pulko Vadas (parašas neįskaitomas – V.V.), Vyr leitenantas adjutantas (parašas neįskaitomas – V.V.) Klaipėda, 1924 m. spalių mėn 1 d.
Bronius Valiušaitis (1897–1981) taip pat tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1919 m., kai Lietuva buvo ištikta mirtino pavojaus. Bet išliko karys, S. Binkienės žodžiais, „ir be ginklo”.
Nemari jiems pagarba!
