Prezidento rinkimų kampanijos metu vengiau bruktis viešumon su savo nuomone, siūlymais ar raginimais. Viena vertus, nepervertinu tokių raginimų reikšmės ir įtakos žmonių apsisprendimui. Apie tai pasisakiau pirmojo rinkimų rato išvakarėse. Kita vertus, kaip žmogus, vertinantis demokratinę valstybės sąrangos formą, visada buvau ir liksiu lojalus visuomenės pasirinkimui, t.y. piliečių daugumos teisėtai suteiktam mandatui. Kadangi prezidento konstitucinės teisės ir politinė galia kyla būtent iš valstybės piliečių suteiktų įgaliojimų.
Pastarosiomis dienomis pastebėjau, kad pasisakyti vis dėlto reikia dar kartą. Visų pirma todėl, kad net tik tarp FB draugų, bet ir tarp man artimų žmonių, su kuriais bendrauju gyvai, girdžiu savotiškai „kapituliantiškų“ nuotaikų: į rinkimus neisiu, nes, esą, „nėra mano kandidato“…
Tai pats blogiausias sprendimas, mieli bičiuliai. Jeigu jaučiatės Lietuvos piliečiai – ne šiaudiniai, o tikri, reikalaujantys ne vien teisių, bet suvokiantys ir savo atsakomybę už tos valstybės ir visuomenės likimą – į rinkimus ateiti privalu. Sąmoningam ir sąžiningam piliečiui čia jau pasirinkimo nėra: „noblesse oblige“ – kilnumas įpareigoja. Kitu atveju reikštų pripažinimą šių savybių stokojant.
Bet jeigu kandidatai – „ne tie“? Atsakysiu paprastai: „tų“ kandidatų, kurie visiškai atlieptų mūsų pažiūras ir įsitikinimus, niekada nebuvo (sprendžiu pagal save iš daugiau kaip 30 metų politinio gyvenimo stebėjimo patirties) ir vargu ar bus kada ateityje. Kadangi žmonės nėra tobuli. Visi turime trūkumų ir silpnybių. Tik reklaminiuose rinkimų plakatuose matome žmones „be trūkumų“. Asmenys, kurie „plakatine tikrove“ patiki, vėliau puola į kitą kraštutinumą – į didelį nusivylimą „savuoju“ kandidatu. Kadangi pradėjus dirbti ima kilti aikštėn tai, kas „plakatinėje tikrovėje“ nebuvo atvaizduota. Bet tai žmogiška, suprantama, neverta per daug dėl to sielotis ir ieškoti „tobulų formų“.
Turim ką turim ir rinktis turim iš to ką turim. Nesutinku su tais, kurie aiškina, kad „abu kandidatai panašūs“, „skirtumai taip jų nereikšmingi“, „kurį beišrinksi – niekas nesikeis“. Įdėmiai stebėjau abiejų kandidatų debatus TV ir Youtube kanale. Priėjau prie išvados, kad testas, kurį užpildžiau pirmojo turo išvakarėse, gana neblogai atitinka abiejų kandidatų ir mano pozicijas vertybių skalėje. Čia tik nėra laiko ir vietos leistis į detales.
Šiek tiek schematizuojant, I. Šimonytę ir G. Nausėda palyginčiau su D. Grybauskaite ir V. Adamkum. Ne politinės patirties, visuomeninės įtakos, bet veiksenos stiliaus ir demokratinės raiškos, gebėjimo girdėti, suprasti bei vertinti ne vien pritariančio choro, bet ir kitoniškus balsus. Ieškant pavyzdžių tarpukario Lietuvos tradicijoje I. Šmonytė labiau atlieptų A. Smetonos laikyseną (nors vertybine prasme jam būtų visiška priešingybė), tuo metu G. Nausėda – A. Stulginskio.
Suprantu, kad tai sąlygiška, bet palyginimai padeda galbūt paprasčiau suvokti sudėtingesnes politinės raiškos praktikas, dėl kurių dabar turime apsispręsti.
Neabejoju, kad esama tam tikros dalies žmonių, kurie vertina kategoriškuma, voliuntaristinį braižą, beapeliacinius sprendimus, „visada teisaus“ veikėjo stilių. Bet esama ir kitokios tradicijos – tarimosi, platesnės socialinės bazės paieškų, gebėjimo girdėti visuomenės balsą ir jos lūkesčius, tuo argumentuoti savo poziciją, priiminėjant sprendimus.
Politinės raiškos tradicija, kurią paliko prezidentas A. Stulginskis ir prezidentas V. Adamkus mano sanklodos žmogui vis dėlto yra artimesnė. Todėl mano pasirinkimas aiškus – aš balsą atiduosiu už G. Nausėdą, kuris vertybių skalėje yra kur kas arčiau tradicijos, o tuo pat metu – ir „arčiau manęs“ 🙂
