Veidaknygė
Kaip veikia Lietuvos valstybė, man vis dėlto mįslė. Ką vienos įstaigos stato, kitos čia pat griauna.
Visiškai akivaizdu, kad Lietuvos nedraugai atrado silpną mūsų politikų vietą – istorijos neišmanymą. Dar Jonas Basanavičius, kurį tokios pat trumpos atminties visuomenės veikėja paskelbė „nebeaktualiu“, „Aušroje“ įspėjo: žmonės, nežinantys savo istorijos, visuomet lieka vaikai.
Tad mūsų politikai, diplomatai ir krūpčioja, tūpčioja bei atsiprašinėja nuo kiekvieno nusikosėjimo, kuris reikšmingai pasiunčiamas jų adresu. Nes nežino faktų, nesupranta istorinio konteksto, todėl daro klaidas.
Štai VSD apdairiai įspėja apie lemtingas pasekmes, kurias gali sukelti melagingai eskaluojama „žydšaudžių“ tema (ČIA). O tuo metu Lietuvos ambasada Baltarusijoje maloningai suteikia tribūną Rūtai Vanagaitei (ČIA) kalbėti visiškus niekus ir faktiškai kenkti Lietuvai tokiu mastu, kokiu nepajėgia pakenkti nei Aleksandras Diukovas, nei Efraimas Zurofas.
Šita pseudoistorikė rusakalbėje žiniasklaidoje nusišnekėjo iki tokio laipsnio, kad paskelbė, jog Lietuva „valstybiniu mastu dalyvavo holokauste“ (ČIA), kad čia visi tyli, bijo kalbėti apie holokaustą, nes Putino „prigąsdinti“, jis, girdi, visus „žydšaudžių palikuonis“ laiko „ant trumpo pavadžio“, tad čia niekas ir nedrįsta prasižioti, kad nebūtų „demaskuoti“ (ČIA).
Pilnas internetas ponios Vanagaitės svaičiojimų rusų kalba, visiškai klaidingai aiškinančių Lietuvos istoriją, darančių konkrečią žalą Lietuvai. Bet svarbiausia, kad tie aiškinimai neturi nieko bendra su istorine tiesa, nes visiškai nutylima kita medalio pusė. Esu ne kartą apie tai rašęs, bet čia kaip žirniai į sieną.
Kuo skiriasi A. Diukovo rašliava nuo R. Vanagaitės? Galbūt tik tuo, kad A. Diukovas kai kuriais atžvilgiais yra šiek tiek nuosaikesnis, o VSD jo neįsileidžia į Lietuvą. Tuo metu R. Vanagaitei tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – raudonas kilimas: milžiniška reklama ir Lietuvos diplomatinio korpuso asistavimas.