Vidmantas Valiušaitis. Ministre Linkevičiau, raskite jėgų atsigręžti į veidrodį

Delfi.lt

Praėjusią savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius padarė ne patį sėkmingiausią savo karjeroje viešą pareiškimą, verčiantį abejoti jo, kaip politiko ir kaip demokratinės visuomenės tarnautojui privalomas kompetencijos ribas jaučiančio pareigūno, patikimu.

„Mes neturime padėti propagandistams, – paskelbė ministras, pats stojęs į propagandisto batus. – Turime principingai reaguoti, iškilus nenuginčijamiems faktams apie atskirų žmonių nederamą elgesį ar kolaboravimą su naciais“, – tvirtino Linkevičius ir nedvejodamas pridūrė, esą Jono Noreikos – Generolo Vėtros pavyzdys būtent „toks ir yra“.

„Jo gyvenimas buvo įvairus, tiesa, kad jis kalėjo konclageryje, kovojo už Lietuvą, – lėkštus istorijos aiškinimus tęsė pareigūnas. – Bet taip pat prieš akis turiu kopijas dokumentų, kurios liudija apie aiškų kolaboravimą su naciais, formuojant žydų getus ir nusavinant žydų turtą.“

Maža to. Vilniaus miesto savivaldybės merui, Lietuvos mokslų akademijos prezidentui, Vrublevskių bibliotekos direktoriui – savarankiškų, tam tikras autonomines teises turinčių institucijų vadovams, – tarsi tarybinių laikų kompartijos sekretorius iš vykdomojo komiteto valdininkų pareikalavo: „Savivaldybė, Mokslų akademija, Vrublebskių biblioteka neturėtų stumdyti atsakomybės vieni nuo kitų ir imtis priemonių, kad tos lentelės ten neliktų. Mes čia turėtume nesvyruoti.“

Svarbu tiesa, ne kalkuliacijos

Neseniai buvo sukelta aukštų bangų dėl Seimo nario, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno tarnybinio apsilankymo pas Konstitucinio Teismo pirmininką Dainių Žalimą ir tai įvertinta kaip neleistinas spaudimas Konstituciniam Teismui.

Nepaisant to, kad S. Jakeliūnas jokių viešų pareiškimų nedarė ir net neaišku, apie ką jie ten iš tiesų kalbėjo. Tačiau dalis politikų baiminasi, kad tokio „spaudimo“ ne tik pirmininkas, bet ir visas teismas „neatlaikys“.

Kodėl? Todėl, kad taip galvojantieji patys niekina demokratinę sprendimų priėmimo tvarką, negerbia kompetencijos, spjauna į įstatymus ir kolegialių organų įgaliojimus. Kadangi linkę vadovautis sovietiniais sprendimų priėmimo instinktais ir baimėmis, kad bet koks pasikalbėjimas su tų institucijų atstovais, kaip tai buvo „tarybinės telefoninės teisės laikais“, neišvengiamai paveiks ir visos struktūros darbą.

Anais laikais kompartijos bosas paskelbdavo, kad „yra nuomonė“: turi būti, girdi, taip ir taip. Kur ta nuomonė „yra“, kieno ji, kodėl ji būtent tokia – niekas viešai nedrįsdavo klausti. Savisaugos sumetimais. Pagal refleksą iš tų laikų, kada „klausimus keliantys draugai“ kitą dieną nebepasirodydavo darbe. Todėl klausimų nekeldavo. Tik rankas.

Ministras L. Linkevičius šiuo atveju prisistatė būtent kaip šios „politinės tradicijos“ įpėdinis, aiškiai pademonstravęs panieką jo ministerijos kompetencijai nepavaldžioms institucijoms, kurios turi pakankamai aiškiai reglamentuotą demokratinę sprendimų priėmimo tvarką.

Čia pagarbą vis dėlto tenka atiduoti Vilniaus merui R. Šimašiui, kuris nesutiko pripažinti esąs Linkevičiaus „vykdomojo komiteto“ skyriaus vedėjas ir ramiai paaiškino politinį spaudimą darančiam politikui bei irzlų nekantrumą demonstruojantiems visuomenininkams, kad šiuo atveju ne politinės kalkuliacijos, bet istorinė tiesa yra kriterijus vertinti J. Noreiką.

Kai prokuroro mantiją užsisiautęs žurnalistas, įsitikinęs „žinąs tiesą“ ir turįs visus atsakymus, reikšmingai pareiškė, esą „tiesa yra ta, kad jis [Noreika – V.V.] kūrė getą“, R. Šimašius atsakė išmintingai: „Čia yra viena tiesos versija. Galutinę tiesos versiją turi pateikti tos institucijos, kurios nagrinėja istorinius duomenis. Nes yra viena tiesos versija, kita tiesos versija, – kalbama apie tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų.“

Faktai

Pažvelkime tad pirmiausiai į nenuginčijamus faktus, apie kuriuos kalba Linkevičius ir kuriuos jis „turi“. O jie yra tokie:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1991 m. gegužės 27 d. priėmė nutartį Nr. 8-17228, kad J. Noreika yra reabilituotas baudžiamojoje byloje Nr. 9792/3. Tokį vertinimą teismas dar kartą patvirtino 2015 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 1.15-5T-88 LAT.

2. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras 2017 m. balandžio 4 d. pažymoje nurodė, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse.“

3. J. Noreika nacių įkalintas Štuthofo kocentracijos stovykloje buvo ne šiaip įkliuvęs už antinacinę veiklą, bet buvo paimtas kaip įtakingas visuomenės autoritetas, kaip „garbės įkaitas“, drauge su 45 kitais to meto Lietuvos šviesuoliais-intelektualais, iškiliais visuomenės nariais, įskaitant rašytoją B. Sruogą, kunigus St. Ylą ir A. Lipniūną, diplomatą J. Bredikį, ekonomistą V. Jurgutį, teisininką A. Tumėną, istoriką A. Kučą (Kučinską), žurnalistus R. Mackonį, K. Baubą, pulk. M. Mačioką ir daugelį kitų garbingų to meto žmonių.

1943 m. paskelbus Lietuvoje mobilizaciją, antinacinio pogrindžio vadovaujama visuomenė vieningai tam pasipriešino ir ją sužlugdė (latviai, estai, belgai, norvegai, prancūzai, kitos vokiečių okupuotos šalys, išskyrus lietuvius ir lenkus, to padaryti nepajėgė). Keršydami už tai lietuviams, naciai uždarė visas aukštąsias mokyklas, o 1943 m. kovo 16–17 dienomis areštavo minėtuosius 46 garbės įkaitus.

Istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rašė, kad žodį „Geiseln“ – vokiškai įkaitai – išgirdo iš Vilniaus miesto komisaro Hingsto ir kelių gestapininkų lūpų. Oficialiai vokiečiai vadino juos „Ehrenshaeftlinge“ – garbės kaliniais. Tačiau eiliniai gestapininkai, pasak V. Daugirdaitės-Sruogienės, nevadino jų kitaip, kaip „Litauische Geiseln“ – „lietuvių įkaitai“.

Apie tai ji rašė: „Paaiškėjo, kad suimtieji yra betarpiškoje Himmlerio žinioje, o prie jo prieiti neįmanoma. <...> Nepaisant griežčiausio draudimo, 1943 m. balandžio 23 d., Didįjį penktadienį, man pavyko įsmukti į Lietuvos gestapo viršininko K. Jaegerio kabinetą Kaune.

Jis pasitiko mane piktu žvilgsniu, bet mane išklausė. Tuoj ėmė nervingai dėstyti, kad eina karas, padėtis rimta, rusai jau čia pat – reiktų visiems kartu gintis. O „diese dumme Litauern“ („šitie kvailiai lietuviai“ – V.V.) atkakliai nenori eiti su mumis.

Dargi drįsta – nykštukai – daryti afrontus tokiai galingai valstybei kaip Vokietija! Ar mano vyras kaltas, ar nekaltas – jis neturįs laiko gilintis. Jis kaltas, kaip ir visi lietuviai, kad nekovoja prieš bolševikus. „Jeigu jūsų jaunimas stos į mūsų dalinius, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne…“ užbaigė iškalbingu mostu…

Tų jo žodžių kaip gyva nepamiršiu. Taip ir baigėsi audiencija.“

4. Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacijos metu J. Noreika galėjo išsigelbėti ir pasitraukti į Vakarus, kur jau buvo pasitraukusi jo žmona su dukrele, tačiau pasiliko globoti bejėgiškoje padėtyje atsidūrusio ir šiltine sergančio savo likimo draugo Vlado Jurgučio (nuo jo užsikrėtė liga vėliau ir pats), pateko į raudonosios armijos rankas. Lito tėvo gyvybę tačiau išgelbėti sugebėjo.

5. Atsidūręs Lietuvoje, 1946 m. pradžioje, drauge su Ona Lukauskaite-Poškiene (vėliau – poeto Tomo Venclovos, siekiančio J. Noreikos pažeminimo, bendradarbe ir bendraminte Lietuvos Helsinkio grupėje), Stasiu Gorodeckiu, Zigmu Šerkšnu-Laukaičiu įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Sudarinėta ir laikinoji civilinė vyriausybė, į kurią buvo numatomi kviesti profesoriai Vladas Jurgutis, Balys Sruoga, Leonas Bistras, Antanas Žvironas, Kazys Šalkauskis. Sudarinėta ir pogrindžio Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė, kurios vadu tapo J. Noreika.

6. Sovietų saugumui išaiškinus pogrindinę organizaciją ir areštavus J. Noreiką, okupacinė valdžia, vadovaudamasi Rusijos Federacijos (!), ne Lietuvos įstatymais, jį teisė, 1946 m. lapkričio 22 d. pasmerkė mirti ir 1947 m. vasario 26 d. nužudė.

Šie faktai buvo priežastis, dėl kurios tas Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei pasiaukojęs vyras bei laisvės kankinys prezidento A. Brazausko buvo deramai pagerbtas ir apdovanotas (po mirties) aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vyčio kryžiumi.

Ir ne tik. J. Noreikos atminimas įamžintas įvairiais pagarbos ženklais – atminimo lentomis, jo vardo gatvių ir mokymo įstaigų pavadinimais, etc. – vietose, susijusiose su Generolo Vėtros gyvenimu ir veikla. Taigi, ne vien tik prie Mokslų Akademijos bibliotekos sienos.

Tie sprendimai buvo priimti prieš gerus du dešimtmečius. Su tais sprendimais susijusią medžiagą aptarinėjo daugybė žmonių: rinko faktus, tyrė, svarstė, vertino juos tos srities specialistai. Tik tuomet atsakingos institucijos atitinkamus sprendimus priėmė. Ir ilgus metus tai niekam neužkliuvo.

Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro pareiškimo tonas bei pobūdis, kuriuo jis pareiškė savo nuomonę, turėdamas prieš akis „kopijas dokumentų“, verčia manyti, kad jis yra įsitikinęs, jog to pakanka versti Aukščiausiąjį Teismą, Prezidentūrą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, Vilniaus miesto savivaldybę ir kitas URM nepavaldžias institucijas peržiūrėti savo sprendimus ir orkestruoti juos pagal ministro norą.

Kitaip tariant, istoriją traktuoti „kavalieriškai“ – pagal dienos ūpą, pagal interesantų pageidavimus, pagal paties ministro, drįsčiau pavadinti, seklų ano meto istorinių aplinkybių suvokimą ir šiandieninį paviršutinišką jų traktavimą.

Lyg moralinis autoritetas

Niekada nebūčiau drįsęs ministrui L. Linkevičiui viešai priminti jo paties biografijos detalių. Kadangi jo, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovo, veiklą apskritai vertinu palankiai – tiek kada jis dirbo pasiuntiniu prie NATO, kai Lietuva dar tik siekė narystės aljanse, tiek vėliau, dirbant jau institucijos vadovu. Tačiau šis pastarasis, mano nuomone, ministrui autoriteto nepridedantis pareiškimas norom nenorom verčia veidrodį pastatyti prieš jį patį.

Pone ministre, Jūs smerkiate žmogų, kuris už privilegiją Jums atstovauti laisvai ir nepriklausomai Lietuvai patyrė nežmoniškus išbandymus, kankinamas tiek vieno, tiek kito okupanto, bet išduoti savo Tėvynės nesutiko. Verčiau apsisprendė mirti.

Kur buvote Jūs, kada mirtis už ištikimybę Lietuvai jau nebegrėsė, bet už jaunimo ideologinį mulkinimą, komunizmo stabų apdainavimą, „supuvusių Vakarų“ demaskavimą, tikinčiųjų skundimą, įdavinėjimą ir persekiojimą komjaunimo nomenklatūros atstovams buvo duodama „riebesnės sriubos“, atveriamos karjeros perspektyvos Maskvai tarnaujančios administracijos sistemoje?

Kur buvo Jūsų balsas, tarkime, po 1987 m. rugpjūčio 23 d mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo, kada KGB persekiojamiems jo dalyviams buvo taikomi psichologinio teroro metodai, kai kuriais atvejais – net fizinė prievarta, žmonės buvo šantažuojami spaudoje, smerkiami susirinkimuose, mėtomi iš darbų ir mokslo įstaigų?

Jūs buvote įtakingas žmogus – Kauno miesto Panemunės rajono komjaunimo sekretorius, Lietuvos „Lenino komunistinės jaunimo sąjungos“ Centro komiteto skyriaus vedėjas. Gal Jūs tada parodėte drąsos, paaiškinote savo „draugams iš centro komiteto“, kad Molotovo-Ribentropo pakto 38-ųjų metinių minėjimo dalyviai nėra nusikaltėliai, tik skirtingai interpretuoja istorijos faktus? Ir, beje, interpretuoja lygiai taip pat, kaip šiandien tai darote ir Jūs. Tačiau tada jūsų sąjungos organas tvirtino, kad tie žmonės, tarp kurių buvo ir šių metų Laisvės premijos laureatė, yra „erkės ant sveiko mūsų visuomenės kūno“, kad jie valgo duoną, gaunamą „iš užsienio nacionalistinių centrų, finansuojamų CŽV“, – 1987 m. rugpjūčio 25 d. laidoje rašė „Komjaunimo tiesa“.

Jūsų atstovauta organizacija dezinformaciją tada naudojo kaip slaptą KGB ginklą, sąmoningos ir Lietuvai įsipareigojusios visuomenės griovimo, dalies jos žmonių politinio eksterminavimo ir „neliečiamųjų geto“, kurį tarybinė nomenklatūra apeidavo iš tolo, tvėrimo metodą. Bet Jūs tada – tylėjote. O vėliau – ar bent atsiprašėte? Užtat dabar, lyg būtų moralinis autoritetas, ministras L. Linkevičius nevaržo savęs smerkdamas atminimą žmogaus, kurio vertinimus mažų mažiausia korektiška būtų buvę palikti kitiems. Kadangi tie išbandymai atsparumu kolaboracijai, kurių neišlaikė pats ministras, nė iš tolo negali būti palyginami su tais, kurie teko žmonėms, pergyvenusiems paeiliui tris okupacijas.

Lietuvos generalinė sritis

Pereikime dabar prie esminės šio straipsnio dalies – apie Jono Noreikos tariamai „aiškų kolaboravimą su naciais, formuojant žydų getus ir nusavinant žydų turtą“, kaip tai įvardijo URM vadovas, ėmęsis istorijos aiškinimo, teisėjavimo išskirtinai ekspertinių kvalifikacijų reikalaujančioje tyrimų byloje, netgi nekorektiško spaudimo jam nepavaldžių įstaigų vadovams.

Tikiuosi, kad papildomai pateikti „nenuginčijami faktai“, apie kuriuos nekalba ministras nei jo kamertoną palaikantis choras, padės geriau suprasti istorinę realybę ir įvertinti argumentų, kuriais taip beatodairiškai puolamas J. Noreika, vertę.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top