„Draugas“
Toliau skelbiame žurnalisto ir istoriko Vidmanto Valiušaičio atliktą Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ trūkumų analizę. Įvadinę dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.
Nuėjo tarnauti pavergėjui
Tuo metu Vanagaitė savo knygoje imasi, mano supratimu, neproduktyvios aritmetikos – skaičiuoja žydų medžiaginius nuostolius nacių okupacijos metais: „Tai 50 000 namų, o dar parduotuvės, sinagogos, mokyklos ir bibliotekos, vaistinės ir ligoninės… Vokiečiai pasiėmė žydų auksą, išlupo dantis. O kiek per visą Lietuvą nužudytų žydų namuose liko kitokio gėrio: spintų, lovų, laikrodžių, paklodžių, pagalvių, batų, palaidinukių, – kurį, savaime suprantama, ne jūsų seneliai griebė ir vežėsi vežimais, kai visa tai buvo mėtoma per langus arba pigiai parduodama miestelių aikštėse. Tikrai ne ne jūsų, o kitų, blogesnių, lietuvių seneliai. Bet gal žinot, gerieji lietuviai, kur dabar tos antikvarinės nužudytųjų lovos? Kas jose miega? Ką sapnuoja?“ (15).
Beprasmiška ir, sakyčiau, gal net ciniška tautiniu pagrindu bandyti „kalkuliuoti“ nekilnojamojo turto likučius, praėjus trims ketvirčiams amžiaus po tų įvykių. Ir ką daryti su mišrių šeimų nuosavybe? Tokių Lietuvoje irgi buvo. Pagaliau galima kelti klausimą ir apie tarybinės kultūros elito, „sielų inžinierių“ sapnus. Jie irgi represijų vykdymo metu netinginiavo.
Pasakoja Halina Koraskienė, žinių agentūros ELTA direktoriaus Kosto Korsako, pastatyto į pareigas iškart po Lietuvos okupacijos, žmona:
„Tiek buvo džiūgavimo, tikėjimo tvirtu naujo gyvenimo pagrindu. <...> Neatidėliodama išsiruošiu apžiūrėti mums siūlomo buto. Modernus pastatas, vadinamas „Vailokaičio dangoraižiu“, iš tiesų didingai kilo virš viso miesto centro, supamas neaukštų, daugiausia senų dviaukščių namų.
Pirmą kartą gyvenime pakilau liftu į penktą aukštą. Prie nurodyto numerio ilgokai pastovėjau, mintyse bandydama suregzti pirmuosius sakinius. Buvo ir nejauku, ir kiek baugu. Kokiomis akimis pažvelgs į mane toji „nepageidaujama šeima“? Ir kaip reikės jai viską paaiškinti?
Pagaliau ryžausi paskambinti. <...> Prieš mane stovėjo aukšta senyva moteris. Žvilgsnis, kuriuo ji tiriamai mane peržvelgė, pasirodė man aštrokas. <...>
– Spėju, kad jūs ir būsite šio buto, iš kurio mums liepta išsikelti, naujoji gyventoja? <...>
Aukšta žilagalvė dama ėmė vedžioti mane iš vieno kambario į kitą. Ne, tokios prabangos ir prašmatnumo gyvenime neteko matyti! Malonūs šviesaus riešutmedžio didingi komplektai. Kitame kambaryje senoviški tamsaus ąžuolo bufetai, vėl kitur naujamadiški foteliai, krėslai. Minkšti, žingsnius sugeriantys kilimai. Visa tai teko matyti tik užsienio filmuose. <...>
Po šios keistokos apžiūros grįždama į namus jaučiausi tarsi pabuvojusi fantastiškame sapne. <...> Ką paveiksi, tokį mano gyvenime nenumatytą ir neprašytą posūkį, matyt, lėmė likimas. Jam nepasipriešinsi.“ („Namas, kuriame gyvenome“, Vilnius, Vaga, 1991, 100–102 p.)
Taip savo „likimą“ priėmė jauna, trisdešimtmetė ponia, žmona vyro, kuris „žodžiu, raštu ir kitaip agitavo bei varė propagandą daryti tai, kas kenkė Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesui“.
Ši veikla okupanto buvo atitinkamai įvertinta – už lojalumą įsibrovėliams iš užsienio, Korsakų šeimai buvo suteikta privilegija užvaldyti turtą kito Lietuvos Respublikos piliečio, kuris buvo represuotas arba, gelbėdamasis nuo Raudonosios armijos ir tikros pražūties, buvo priverstas bėgti iš Lietuvos, viską čia palikęs.
Tačiau Korsakienė savo knygoje niekur nesiskundžia, kad būtų blogai miegojusi…
1941-ųjų gegužę Piotras Glatkovas, buvęs NKVD Baltstogės srities valdybos viršininkas, sovietinėje Lietuvoje tapęs vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoju, pristatė savo bosui Kremliuje, SSRS valstybės saugumo komisarui Vsevolodui Merkulovui, 230 tūkst. „liaudies priešų“ iš Lietuvos sąrašą. Visi jie turėjo būti areštuoti. Ir tai vien šeimų galvos! Su kitais jų artimaisiais tas skaičius turėjo siekti apie 750 tūkstančių! Faktiškai, visas Lietuvos politinis, karinis, kultūrinis, mokslinis elitas. Tiek žmonių planuota likviduoti!
Galima būtų drauge su Vanagaite sušukti: kiek dar būtų buvę atlaisvinta butų, jei planas būtų įgyvendintas!
Vertinti reikia faktus, ne emocijas: pirmosios bolševikų okupacijos metu buvo vykdomas genocidinio masto pasikėsinimas prieš Lietuvos piliečius, kurių daugumą sudarė lietuviai, bet tarp represuojamųjų reikšminga dalis buvo ir pasiturinčių bei tikinčiųjų žydų, taip pat lenkų, šiek tiek baltarusių, ukrainiečių ir rusų.
1941 m. birželis buvo tik pradžia. Suspėta areštuoti, apiplėšti, užvaldyti turtą, ištremti į Sibirą ar nužudyti „tik“ apie 30 tūkstančių Lietuvos piliečių. Tolesnę likvidaciją nutraukė karas.
Vykdant šį nusikaltimą prieš labiausiai išsilavinusią, sąmoningiausią, pasiturimą gyvenimą susikūrusių, visos šalies gerovei dirbusių Lietuvos piliečių dalį, tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo dešimtys tūkstančių kitų Lietuvos piliečių.
Suorganizuoti tokio masto krašto nusiaubimą per trumpą laiką reikėjo ypač gerai parengto, puikiai sinchronizuoto plano. Toks, kaip matėme, buvo. Parengtas Maskvoje. O Lietuvos piliečiai, sutikę išduoti savo šalį ir pasivedę okupanto valiai, atliko tik Mauro darbą. Tai patvirtina faktas, kad masiniai trėmimai 1941 m. birželio mėnesį buvo vykdomi ne tik Lietuvoje, ne tik Estijoje ir Latvijoje, bet ir Besarabijoje bei Šiaurės Bukovinoje, vakarinėse Baltarusijos ir Ukrainos dalyse.
Kodėl dalis Lietuvos piliečių sutiko tapti jų pačių valstybės sunaikinimo ir šalį okupavusios jėgos represijų įrankiais? Kiek jų buvo? Kur tų žmonių sąrašai? Kokia jų personalinė atsakomybė už kitų bendrapiliečių pražudytas gyvybes, sugriautus gyvenimus, pasmerkimą kančioms, atimtus bei užvaldytus jų turtus, sulaužius Lietuvos konstituciją?
Poeto Kazio Binkio sūnus Gerardas klausė Justo Paleckio: „Jūs sakėte, kad suteikiamas garbingas tarybinio piliečio vardas, o per tardymą man sakė, kad išdaviau tėvynę. Mane kaltino pagal [Sovietų Rusijos] BK straipsnį, pagal kurį bausmė – iki sušaudymo imtinai. Klausiau, kodėl tiek daug? Sakė, tu „tėvynės išdavikas“. Tai aš ir sakau J. Paleckiui: „Kas turima galvoje sakant Tėvynė? Mano gyvenimas vyko Lietuvoje, mano tėvynė Lietuva, aš jos neišdaviau…“
Kodėl ją išdavė nuėjusieji tarnauti pavergėjui? Istorija apie tai tyli. Galime tik spėlioti. Dėl išsilavinimo stokos? Stipresniojo baimės? Didesnių karjeros perspektyvų? Gobšumo? Galimybės pasipelnyti iš bendrapiliečių tragedijos? Įsitikinimų komunizmo „pažangumu“? Bet ar tai pateisina įvykdyto nusikaltimo mastą?
Tie žmonės užėmė visas okupuoto krašto valdymo grandis. Nuo aukščiausių marionetinės vyriausybės pareigūnų iki represines struktūras aptarnavusių samdinių. Jie pasirašinėjo Maskvoje parengtas instrukcijas, sudarinėjo represuojamųjų sąrašus, suiminėjo, tardė, mušė, kankino, žudė, konvojavo į kalėjimus ir geležinkelio stotis tremčiai, iš kurios dauguma negrįžo, grobstė turtą ir jį išsidalijo.
Įsidėmėtina ir tai, kad tarp okupacinėse grandyse veikusių ir represijas vykdžiusių Lietuvos piliečių žūvančiųjų gelbėtojų tada nebuvo. Bent man apie tai nieko nėra žinoma.
Štai tokioje politinėje, socialinėje, psichologinėje ir moralinėje atmosferoje, kurioje skendėjo vos prieš metus Sovietų Sąjungos okupuota Lietuva, prasidėjo Hitlerio „Barbarosos operacija“ ir lietuvių Birželio sukilimas.
Šį tarptautinį 1940–1941 m. įvykių kontekstą buvo būtina glaustai priminti, norint toliau dalykiškai kalbėti apie Vanagaitės knygą. Ji pati apie tai nekalba. Galbūt nežino. Gal turi priežasčių nekalbėti. Tačiau patvirtina savo režisierės talentą: griebiasi antikinėse tragedijose naudotos deus ex machina priemonės – mechaninio įtaiso, kuriuo staiga nuleidžia į savo pasakojimo sceną „lietuvių neapykantos žydams“ dievą ir juo ima aiškinti visus įvykius, atsitikusius Lietuvos žemėje nacių okupacijos laikais.
Istorija sudėtingesnė. Pasižiūrėkime kas atsitiko Lietuvoje Vokietijai pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą.
„Barbarosa“
Vytautas Landsbergis prieš keletą metų yra iškėlęs esminį klausimą: kieno sieną peržengė Vokietijos kariuomenė 1941 m. birželio 22 d., pradėdama karo veiksmus prieš Sovietų Sąjungą? Ar tai buvo teisėta Sovietų Sąjungos siena, ar siena laikinai okupuotos šalies, kurios aneksijos Vakarų valstybės nepripažino ir kurios diplomatinės pasiuntinybės tebeveikė jų sostinėse?
„Būtent sukilėliai ir Laikinoji vyriausybė turėjo labai aiškų tikslą – parodyti, kad vokiečiai įžengė ne į Sovietų Sąjungą, – tvirtino pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas. – Tai mes bandome jau daugiau nei 20 metų po Kovo 11-osios grąžinti į pasaulio sąmonę: mes nebuvome Sovietų Sąjunga. Buvome laikinai okupuota Lietuvos valstybė. Tas pats atsitiko ir 1941 m.: vokiečiai įžengė į prieš tai sovietų okupuotą Lietuvos valstybę.“
Šią tiksliai suformuluotą poziciją patvirtina ano meto dokumentai. Povilas Žadeikis (1887–1957), Lietuvos atstovas Vašingtone, 1941 m. rugsėjo 3 d., jau po Laikinosios vyriausybės darbo suspendavimo, įteikė notą JAV valstybės sekretoriui Cordell’iui Hull’ui. Šį dokumentą amerikiečiai suprato ir įvertino vienareikšmiškai – kaip „nuostabų Lietuvos pozicijos pristatymą“ („excellent presentation of Lithuanian position“).
Žadeikis notoje rašė: „Sovietinis okupacinis režimas savo teroristiniais valdymo metodais ir priverstine sovietizacija, pasižymėjo visos žemės ir privačios nuosavybės nacionalizavimu, blogu valdymu ir grobimu, masiniais įkalinimais bei ištrėmimais į Sibirą, buvo nesibaigiantis košmaras visų sluoksnių žmonėms, – taip buvo siekiama išnaikinti visą lietuvių tautą. Toks užsienio įsibrovėlių negailestingumas galiausiai sukėlė spontanišką gyventojų sukilimą daugelyje vietovių. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas, kurio metu sukilėliai patyrė didelių nuostolių, sudarė rizikingas sąlygas skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar prieš įsiveržiant antrajam užgrobėjui. Lietuvos sukilėlių dvasia buvo nukreipta prieš abu įsibrovėlius: atsitraukiančias sovietines jėgas ir besiartinančias vokiškąsias. Šis sukilimas buvo pavojingas ir atkaklus bandymas atgauti laisvę. Esant tokiom sąlygom bandymas žlugo, tačiau dvasia išliko.“
Vanagaitė savo pasakojimą grindžia ne teisinėmis ir politinėmis kategorijomis bei faktų žinojimu, bet jų nežinojimu ir retorinėmis figūromis: „Pagal vokiečių instrukciją visi sukilėliai ant rankovės dėvi baltą raištį su raidėmis TDA (Tautinio darbo apsauga). To balto raiščio laukia šiurpi ateitis… <...> Su kuo jie kovojo? Su besitraukiančia Raudonąja armija, be abejo. Bet ar tik? Su komunistais Lietuvoje? Kieno komandas jie vykdė?“ (54–55 p.)
Autorė nežino, kad sukilėliai pirmosiomis sukilimo dienomis dėvėjo ne baltus, bet tautinių – geltonos, žalios ir raudonos – spalvų raiščius. Ir tai ne smulkmena. Tai svarbi detalė. Ji aiškiai žymi lietuvių savarankiškumo aspiracijų susidūrimą su nacių okupacine galia. Sukilimo metu pareikšta tautos valia buvo priversta nusilenkti jėgai. Drauge su nusegtais raiščiais, buvo nukabintos ir trispalvės vėliavos. Ir tai reiškė ne ką kitą, kaip pradėto vykdyti Lietuvos suverenumo apribojimą.
Sukilėliai užėmė Kauno radijo stotį, paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją ir atstatė Lietuvos Respublikos konstitucijos veikimą birželio 23-osios rytą. Šiuo aktu Lietuvos teritorijoje nustojo galioti bolševikų primesta „Stalino konstitucija“, o visi tarnautojai, ėję pareigas 1940 m. birželio 15 d., buvo pakviesti sugrįžti prie pareigų.
Vanagaitė nesupranta kaip veikė sukilėliai ir kieno komandas jie vykdė.
Jie vykdė savo vadų komandas. Ir veikė lygiai taip pat, kaip veikė rezistencija Prancūzijoje, Norvegijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje ar Lenkijoje. Jos pagrindai apibrėžti 1899 ir 1907 m. Hagos II ir IV konvencijose dėl karo įstatymų ir papročių, kuriose nustatytos pagrindinės karo veiksmų sausumoje taisyklės, kombatanto (asmens, dalyvaujančio ar pasirengusio dalyvauti kovos veiksmuose – V.V.) samprata, belaisvių statuso pagrindai ir kiti klausimai.
1907 m. Hagos IV konvencijos priedo „Sausumo karo įstatymų ir papročių nuostatai“ I skyriuje teisėti ginkluotos kovos dalyviai apibūdinami taip: „1 straipsnis. Karo įstatymai, teisės ir pareigos taikomos ne tik kariuomenėms, bet ir nereguliariai kariuomenei bei savanorių daliniams, atitinkantiems šias sąlygas: 1) turi vadą, atsakantį už savo valdinius; 2) gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą; 3) atvirai nešioja ginklą; 4) vykdo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių.“
Šaliai esant okupuotai ir nesant galimybių teisingumą vykdyti teismuose, juo labiau – vykstant aktyviems karo veiksmams, veikė karo lauko teismai. Į rezistencijos rankas pakliuvę tikri ar potencialūs kolaborantai – visur areštuojami. Nekeliančiais abejonių atvejais, kai kolaborantai yra įvykdę sunkius nusikaltimus ir liudininkų tai patvirtinama, jie naikinami. Taip elgėsi net ir sovietiniai partizanai, vadovaudamiesi sava, bolševikinės teisės ir bolševikinio teisingumo, samprata.
Tautų pjudymo politika
Tačiau skaitant Vanagaitės knygą, nesusidaro įspūdis, kad tuo metu būtų vykęs karas. Tarsi svarbiausias sukilėlių rūpestis būtų buvęs „suimti Vilniuje Vokiečių gatvėje gyvenančius žydus ir suvaryti juos į Lukiškių kalėjimą“ (55 p.). Čia pateikiamas toks nelogiškas tikrų ar tariamų faktų kratinys, kad darosi išvis nesuprantama ką autorė tuo nori pasakyti? Reikšmingai pabrėžia: „Beje, Lukiškių kalėjimo kalinių apskaitos knygose žydai pradėti registruoti jau nuo 1941 m. birželio 6 d.“ (Ten pat.)
Kas buvo birželio 6 d.? Dar veikė tarybų valdžia. Ir ką bendra turi sovietų kalėjimo administracijos, pabėgusios birželio 23 d., antisemitinės užmačios su sukilėlių tikromis ar tariamomis antisemitinėmis nuotaikomis? Nieko. Priešingai. Tai greičiau štrichas sovietinės valdžios portretui. Kadangi sovietams, nacių partneriams ir bendradarbiams pagal Molotovo–Ribbentropo paktą, antisemitizmas taip pat buvo nesvetimas, kaip ir jų sąjungininkams. Tai patvirtina istorijos faktai. Tik jie elgėsi apdairiau, to neeksponavo. Tačiau antisemitizmo korta savo politiniams tikslams siekti manipuliavo rafinuotai.
„Buvo vykdomas pragariškas žaidimas, – kai atsivėrė KGB archyvai, interviu Laisvosios Europos radijui 1992 m. rugpjūčio 6 d. kalbėjo Emanuelis Zingeris, to meto Aukščiausios Tarybos deputatas ir mano studijų laikų draugas, su kuriuo vaikštinėdavome Kauno senosiose kapinėse, Ramybės parke, ir diskutuodavome apie prieškario nepriklausomą Lietuvą dar tais laikais, kai Kovo 11-oji ir horizonte nesišvietė. – Tokį vilkšunišką KGB alsavimą jautėme visi, kurie norėjome statyti tiltus tarp lietuvių ir žydų tautų.“
Zingeris tada pasakojo apie KGB medžiagą, pristatančią „žydų etno–psichologines savybes“ ir aiškinančią „kaip juos verbuoti, kaip prie jų „prisigretinti“, veikiant tam tikras emocines gaidas“. Tuose dokumentuose skiriama dėmesio ir lietuviams: patariama kaip „įtikinamai skleisti mintis apie tai, kad žydai vos ne visuotinai dalyvavo griaunant Lietuvos valstybingumą 1940 metais, kad žydų dauguma buvo bolševikai.“
„Buvo žaidžiama lietuvių–žydų skauduliais, kad kaktomuša būtų sudurtos tos dvi tautos. Bet tai nepavyko – Lietuva atkūrė valstybę“, – kalbėjo jau veik prieš ketvirtį amžiaus žinomas parlamentaras.
Tačiau istorijos archyvuose tebėra daug nežinomų svarbių liudijimų, galinčių padėti geriau suprasti 1941 m. įvykius. Man teko skaityti amerikiečių CŽV 1941 m. kovo, vadinasi, likus trims keturiems mėnesiams iki karo pradžios, raportą, kuriame jų agentas iš Kauno praneša (cituoju iš atminties, gaila, neturiu dabar šio dokumento rankose, jį būtina paskelbti), kad į Lietuvos SSR valdymo aparato ir ūkinės veiklos vadovaujančias grandis Maskva skiria neproporcingai daug žydų ir tai lietuviams sudaro klaidinantį įspūdį, jog bolševikinis režimas yra „žydų režimas“. Tai eskaluoja visuomenės antisemitines nuotaikas. Dokumentas rodo, kad CŽV reiškia dėl to susirūpinimą.
Jei tokius faktus jau fiksavo žvalgybos, kodėl reikėtų labai stebėtis, kad daliai lietuvių, ir gal net ne taip mažai, bolševizmas, tegu ir neteisingai, asocijavosi su žydais? Reikėtų palyginti, o kaip buvo bolševikų valdytoje Lenkijos dalyje, Latvijoje, Ukrainoje, Besarabijoje ir Šiaurės Bukovinoje? Nustebčiau, jeigu padėtis labai skirtųsi.
Žinant stalininės tautų siundymo ir pjudymo politikos „praktinio taikymo“ išradingumą, nebūtų nuostabu, jeigu pasitvirtintų tezė, kad Maskva, užgrobusi Baltijos valstybes ir suvokdama padariusi tarptautinio masto nusikaltimą, ieškojo vidinių socialinių priežasčių tai pateisinti. Vidinė socialinė trintis – geras būdas: jie patys, girdi, nesusitvarko! Reikia mūsų! Kad stabilizuotume! Tautinės nesantaikos kurstymas bei įtampos visuomenėje palaikymas, sudarant sąlygas kuriai nors mažumai dominuoti daugumos atžvilgiu (atkreipkime dėmesį į Siriją, Iraką, Libiją), yra senas imperinės politikos metodas, kurį bolševikai išradingai naudojo.
Bus daugiau.