„Draugas“
Toliau skelbiame žurnalisto ir istoriko Vidmanto Valiušaičio atliktą Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ trūkumų analizę. Įvadinę dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA, trečiąją – ČIA.
Prioritetas – ištikimybė Lietuvai
Bet grįžkime į 1941-uosius. Skaitant Vanagaitės knygą, man susidarė įspūdis (greičiausiai – klaidingas), kad tada vyko ne karas, bet savotiškas pasisvaidymas vilnų kuodeliais. Tik nežinia kodėl tame mielame žaidime veikė dar ir ginkluoti „aštriadančiai lietuviai“. Jie neturėjo kito tikslo, kaip tik gaudyti romius, beginklius, nesipriešinančius žydus. Dar kažkoks Hammanas kaip vaiduoklis kartais ten praskrenda. Bet kas jis – ne ką iš tos knygos suprasi. Daugiau veikėjų nelabai matyti.
Bet tai – supaprastintas, švelniai tariant, supratimas. Neatsargus judesys tada reiškė mirtį. Ne tik žydams. Lietuviams taip pat. Kodėl sąlygos, Žadeikio žodžiais, „skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar prieš įsiveržiant antrajam užgrobėjui“ buvo rizikingos, matyti iš Gintaro Lučinsko surinktos medžiagos: „1941 m. birželio 22 d. Lazdijų valsčiuje, Verstaminų kaime į žygiuojančius vokiečius šovė ir nukovė vieną kariškį atsilikęs Raudonosios armijos kareivis. Vokiečiai, kurių tuo metu buvo daug kaime, nesipuolė surasti šovusį raudonarmietį, bet surinko 22 Verstaminų kaimo vyrus ir juos sušaudė.“ (Vermachto nusikaltimai 1941 m. birželį. Alytus, 2011. – 19 p.)
Tai tik vienas iš daugybės knygoje dokumentuotų atvejų. Vokiečiai visu okupuojančios jėgos brutalumu, vos peržengę sieną, iškart manifestavo kas yra užimamos teritorijos šeimininkas, ir kad mažiausias nelojalumas bus žiauriai baudžiamas.
Vokiečių užsienio reikalų ministerija iškart įspėjo kariuomenės vadovybę nepalaikyti jokių kontaktų su Laikinąja vyriausybę, kai tik išgirdo apie jos paskelbimą. Tuo metu Tilžės gestapo viršininkas Graeffe pareikalavo ją tučtuojau areštuoti ir pasiųsti į kacetą. Išgelbėjo generolas Karlas von Roquesas, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas, griežtai pasipriešinęs LLV narių areštui dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą maisto produktais bei vietos gamybos prekėmis, stokodamos nuosavo aparato, jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų ūkinės pagalbos, nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti LLV.
Kokios buvo priešpriešoje atsistojusių jėgų proporcijos? Atgriūvanti ginkluota armada, nuo kurios paniškai bėga Raudonoji armija bei ginkluoti sovietiniai aktyvistai, ir ratelis jaunų vyrų, išdrįsusių prisiimti Lietuvos ministrų titulus, neturintys jokio politinio palaikymo iš svetur, jokių išteklių, jokio užnugario. Išskyrus – didelę išsivadavimo iš priespaudos viltį ir spontaniškai sukilusius, menkai ginkluotus, koordinacijos stokojančius ir į valstybinį darinį dar nesusiorganizavusius žmones.
Gerardas Binkis: „Aš tėveliui ir sakydavau: „Kur dabar ta jūsų visa „chebra“: K.Ambrozaitis, A.Miškinis, P.Slavėnas, kiti, kurie diskutuodavot, „varydavot“ ant A.Smetonos, statėt kitokią Lietuvą? Kur jūs dabar? Darykit!“ <...> O J.Ambrazevičius darė, bandė daryti, kad Lietuvėlė išliktų, nors sąlygos buvo baisiai pavojingos ir neįsivaizduojamai sunkios.“
Tuo metu Vanagaitė stebisi: kodėl Laikinoji vyriausybė pasveikino atžygiuojančią vokiečių kariuomenę, vietoj to, kad būtų pareiškę protestą, kodėl pasivadino „laikinąja“, o ne nuolatine vyriausybe. Bando tai pašieti ir jos pastangas prilyginti J. Paleckio vadovaujamos delegacijos misijai į Maskvą, parvežti „Stalino saulės“. (59 p.)
Trumpai ir aiškiai į tai yra atsakęs istorikas Augustinas Idzelis: „Koks buvo šitų abiejų vyriausybių tikslas? J. Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą valstybę. Ir jiems tai pavyko. Laikinosios vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą. To padaryti nepavyko. Čia yra skirtumas.“
Bet grįžkime prie sukilėlių ryšėtų trispalvių ir baltų raiščių. Kada ir kodėl balti raiščiai pakeitė trispalvius? Juos teko sukilėliams pasikeisti iškart po to, kai vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvą. Kauną ji pasiekė birželio 26-ąją.
Skirtingos raiščių spalvos žymėjo ne šiaip sau rekvizitą prie aprangos. Jų pakeitimas reiškė pamatinę teisnių pagrindų sankirtą. Vaduodamasi iš bolševikų okupacijos, Lietuva birželio 23 d. atnaujino Lietuvos konstitucijos galiojimą, kuri iki birželio 26 d. buvo vienintelis teisinio veikimo pagrindas.
Į pareigas Laikinosios vyriausybės nedelsiant sugrąžinti apskričių viršininkai, karo komendantai ir kiti pareigūnai, vadovaudamiesi konstitucijos apspręsta lietuviška teisine sistema, skubiai leido įsakymus, potvarkius bei kitus teisės aktus, kurie mobilizavo gyventojus ir dėjo pastangas stabilizuoti bolševikų okupacijos ir karo įvykių sukrėstą šalies gyvenimą.
Gyventojų ir turto saugumas, be abejo, buvo pirmasis prioritetas. Traukdamasi iš Lietuvos Raudonoji armija ir ginkluoti sovietiniai aktyvistai degino namus, sprogdino tiltus, žudė ir terorizavo gyventojus. Sukilėlių būriai organizavosi ne iš malonumo. Iš būtinybės apsiginti.
Kruonio šaulių būrio vadas J. Jenkevičius 1941 m. birželio 30 d. raportavo Kauno miesto ir apskrities Karo komendantui: „Kruonio apylinkėje dar siaučia vietos komunistai, kurie su besislapstančiais rusų kariais terorizuoja gyventojus. Šiomis dienomis iššaudė apie 30 aktyvesnių lietuvių – šaulių.
Prašome tamstą, kiek galima daugiau išduoti Kruonio šaulių–partizanų būriui ginklų.
Kruonio apylinkėje yra daug miškų, tad banditams–komunistams yra patogios sąlygos dienos metu slapstytis miškuose, o nakties metu žudyti lietuvius – aktyvistus.“ (LVCA, f. R1444, ap. 1, b. 9, l. 69)
Įtampą, tvyrojusią šalyje, perduoda Telšių miesto komendanto mjr. Svilo 1941 m. liepos 2 d. įsakymas: „Visi geros valios piliečiai lietuviai kviečiami prisidėti prie išlaisvinto žemaičių krašto apvalymo nuo komunistų ir kitų visuomenės kenkėjų, veikusių komunistų naudai ir artimai bendradarbiauti su Laikinosios vyriausybės policijos pareigūnais. Šie piliečiai, kurie slepia ar palaiko dar kokius ryšius su išblaškytos Raudonosios armijos kariais ar vietiniais komunistais, bus baudžiami mirties bausme.“
Tikras karas. Ne svaidymasis vilnų kuodeliais. Kalba – trumpa: slepi priešą, kuris žudo arba dar tik vakar žudė, kankino, trėmė? Mirtis. Nesvarbu tautybė.
Kitu įsakymo paragrafu griežtai įspėjama ir dėl savivalės: „Nusižengę plėšimuose, vagystėse, sauvaliavimuose bei kituose kriminaliniuose nusikaltimuose, bus baudžiami pagal karo meto įstatymus.“ (LVCA, f. R1444, ap. 1, b. 9, l. 67)
Pirmosiomis karo ir sukilimo dienomis „žydų klausimo“, kaip tokio, nėra. Yra klausimas lojalumo deklaruotai Lietuvos nepriklausomybei ir Laikinajai vyriausybei, kuri imasi atsakomybės tą deklaraciją įgyvendinti, ir yra gyvenimo būtinybė užtikrinti žmonių saugumą ir gyvenimo rimtį.
Kalendorius!
Sigitas Jegelevičius, vienas labiausiai įsigilinusių į šį laikotarpį istorikų, tvirtina, kad sukilėliai okupacinės valdžios ir represinių struktūrų pareigūnus suiminėjo visiškai ne tautiniais, o politiniais motyvais: „Nepaisant tautybės, nepaisant tikybos! Sukilėlių institucijos suiminėjo, internavo ar net šaudė ir lietuvius, ir rusus, ir žydus, ir lenkus. Priklausomai nuo to, kiek vienos ar kitos tautybės žmonių veikė komunistų partijoje, kiek jų buvo tarp vyresnio amžiaus komjaunuolių, įvairių tarybinių institucijų vadovų. Ir kiek juos žmonės matė dalyvaujant represijose.“
Augustinas Idzelis teigia tą patį: „Jeigu dalyvavai trėmimuose, jei tardei ir kankinai žmones, nesvarbu, kokios tautybės esi, esi areštuojamas. Verta paskaityti Liudo Dovydėno, „liaudies seimo“ atstovo, pirmininko pavaduotojo, aktyvaus veikėjo, atsiminimus. Sukilėliai jį norėjo sušaudyti. Dovydėną, vedamą žydų, rusų ir lietuvių pasmerktųjų kolonoje, išgelbėjo karininkas lietuvis. Tuo metu niekas žmonių neskirstė pagal tautybes. Klausimas buvo vienas: ėjai su mumis ar prieš mus? Jei buvai komunistas ar sovietinis aktyvistas – esi kaltas.“
Jonas Pajaujis, sukilimo dalyvis: „Tuos sovietinius pareigūnus, kurie buvo inkriminuojami, įtariami rimtai, kad yra padarę nusikaltimą Lietuvos įstatymams, pagal LAF’o instrukcijas, juos reikėjo izoliuoti į kalėjimus ir atiduoti Lietuvos teismams. Po to jie turėjo būti teisiami, jeigu jų nusikaltimas bus įrodytas, pagal Lietuvos teisyną. O ar jis buvo žydas, ar lietuvis – skirtumo nebuvo. Žydai, kurie pakliuvo į kalėjimus Laikinosios vyriausybės metu, pakliuvo ne dėl to, kad buvo žydai, bet pakliuvo kaip Lietuvos piliečiai, įtariami padarę Lietuvos valstybei nusikaltimą.“
Dar sykį Jegelevičius: „Visas buvo susiję su tuo, ką matė žmonės per 1941 m. birželio 14–18 d. trėmimus. Vietiniai valsčių, apskričių komunistai ir aktyvistai nežinojo į kokią avantiūrą yra įstumti. Juos vieną naktį surinko, priskyrė prie NKVD grupių, ir jie buvo vedliais. Turėjo parodyti kur kaime yra viena ar kita sodyba. Jie atvesdavo, parodydavo kur ta šeima, kurią reikia vežti pagal sąrašą. Jie galbūt nebuvo susiję su to sąrašo sudarymu. Šeimą deportavus, jie būdavo paliekami sudaryti palikto turto sąrašus. Enkavedistas – atvažiavo ir išvažiavo. O kaimynai matė: kas atvedė enkavedistus, kas liko turtą surašyti.“
Jų žodžius patvirtina gausūs archyviniai dokumentai. Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys 1941 m. birželio 29 d. išsiuntinėjo į apskritis aplinkraštį, prašydamas pateikti žinias apie sukilėlių kovose patirtus nuostolius, taip pat nukautus komunistų aktyvistus, raudonarmiečius, į nelaisvę paimtus, taip pat besislapstančius potencialiai pavojingus asmenis.
Stakliškių nuovados viršininkas 1941 m. liepos 5 d. raporte Alytaus apskrities viršininkui pateikia prašomus duomenis, drauge pažymėdamas, kad karo metu valsčiaus teritorijoje sudegė 18 trobesių, susprogdintų tiltų nėra, tačiau sugadintas telefoninis ryšys, jo greitai nebus galima atstatyti, nes patalpos „su visu įrengimu sudegė“.
Pateikiamas Stakliškių valsčiaus areštinėje laikomų 21 asmens sąrašas. Nurodoma už ką asmuo sulaikytas. Tai teikia duomenų vertinimams ir apie suimtųjų tautinę priklausomybę. 1. Kaminskas Jonas, s. Martyno (už I-mos eilės komunistų veikimą); 2. Kaminskas Aleksas, s. Martyno (už I-mos eilės komunistų veikimą); 3. Kaminskas Jonas, s. Vinco (senas komunistas ir didelis veikėjas); 4. Mickus Juozas, s. Igno (buvęs milicininkas ir kompartijai dirbo už pinigus); 5. Minkauskas Aleksas, s. Jurgio (komjaunimo sekretorius, didelis veikėjas); 6. Helerienė Golda, d. Motkės (pasižymėjusi žymi komunistė); 7. Zdanavičius Jonas, s. Kazio (už slaptą veikimą); 8. Sugintas Vacius, s. Kajatono (už slaptą veikimą); 9. Stankevičius Petras, s. Juozo (pristatytas Užuguosčio partizanų kaipo didelis veikėjas); 10. Raižys Stasys, s. Antrano (komjaunimo sekretoriaus padėjėjas, didelis veikėjas); 11. Žilionis Juozas, s. Martyno (senas komunistas, didelis veikėjas); 12. Klimavičius Aleksas, s. Alekso (jau vokiečiams užėjus darydavo susirinkimus sąryšyje su rusais); 13. Katkauskas Aleksandras, s. Jono (senas komunistas, veikė 20 metų); 14. Palevičius Antanas, s. Jokūbo (kaipo seklys); 15. Juškevičius Aleksas, s. Antano (buvęs milicininkas, didelis komunistų veikėjas); 16. Zdanavičius Leonas, s. Kazio (aktyvus komunistų veikėjas); 17. Isersonaitė Chaja, d. Mejerio (komjaunuolė, Mofro [Molodiožnyj front – V.V.] ir pionierių veikėja); 18. Adomaitis Kazys, s. Adomo (didelis komunistų veikėjas); 19. Adomaitis Zigmas, s. Prano (už vagystę); 20. Kopmanas Borokas, s. Šliomo (didelis organizatorius žydų veikime už komunistus); 21. Žukauskas Antanas, s. Jono (prisidėjęs prie išvežimo šeimų ir kitų svarbių agitacijų). (LCVA f. R–1106, ap. 1, b. 63, l. 9)
Pateikiamas ir kitas sąrašas asmenų, kuriuos numatoma „dėl tų pačių priežasčių suimti“: 1. Urmanavičius Leonas (už komunizmą); 2. Žiukas Antanas (už komunizmą); 3. Daktaras Dogovičius Leiba (didelis aktyvistas); 4. Galperis Juda (komjaunuolis persekiotojas); 5. Lakštutis Adomas (didelis aktyvistas); 6. Kondartavičius Šimas (slaptosios milicijos pareigūnas); 7. Vinskas Pranas (studentas; slapstosi, būtinai reikia suimti); 8. Makštutis Motiejus (kompartijos sekretorius). (LCVA f. R–1106, ap. 1, b. 63, l. 10)
Tarp areštuotųjų sukilimo metu, kaip matyti, vyrauja lietuviai. Panašiai ir kituose Alytaus apskrities valsčiuose. Reikėtų, žinoma, nuodugnesnių tyrimų, tačiau žydai tarp areštuotų sovietinių aktyvistų Alytaus apskrities valsčiuose sudarė nuo 5 iki 30 proc. suimtųjų. Tankiau jų gyvenamose vietose, pavyzdžiui, Kaune ar Vilniuje, žydų nuošimtis tarp suimtų komunistų galėjo būti galbūt didesnis. Reikia tirti. Tačiau faktas, kad sukilimo metu žmonės buvo sulaikomi ne rasiniais, bet politiniais motyvais, yra nesunkiai pagrindžiamas dokumentiniais šaltiniais.
Bandant adekvačiai suprasti Laikinosios vyriausybės vietą ir vaidmenį nacių okupuotoje Lietuvoje, būtina atkreipti dėmesį į svarbią detalę – kalendorių. Kadangi vargu ar yra kitas Lietuvos istorijos įvykis, kur taip svarbios būtų ne savaitės, o dienos!
Kurią dieną ar net valandą nutiko vienas ar kitas įvykis birželio ir liepos mėnesiais! Iki vokiečių įžengimo į Kauną (birželio 26 d.) ar jau po jo? Iki sukilėlių nuginklavimo (birželio 28 d.) ar vėliau? Iki naciams perimant dalies savisaugos batalionų kontrolę (liepos 2 d.) ar po to? Iki nacionalistų pučo prieš Laikinąją vyriausybę (naktį iš liepos 23 į 24 d.), kai į jų rankas pateko Kauno komendantūra ir policija, po jo? Iki vokiečių karinės valdžios perdavimo civilinei valdžiai (liepos 25 d., kitą dieną po pučo!) ar vėliau? Pagaliau iki Laikinosios vyriausybės darbo nutraukimo (rugpjūčio 5 d.) ar jau po to?
Šios visos datos yra svarbios. Kadangi žymi vis siaurėjantį Lietuvos teisės galių lauką ir vis besiplečiančią vokiečių teisės okupuotiems kraštams erdvę.
Tiesa – svarbiausia
Šitai, deja, sunku suprasti ne tik daugumai užsienio, bet ir daliai Lietuvos istorikų. Ir tai, mano supratimu, kyla ne iš blogos valios ar noro sąmoningai klastoti istoriją, bet dėl priežasčių, kurias taikliai įvardijo jau cituotas britų istorikas Moorhouse’as.
Puikų veikalą „The Devils’ Alliance. Hitler’s Pact with Stalin, 1939–41“ jis išleido praėjus 75-eriems metams po šio nusikalstamo sandėrio – tik 2014-aisiais (lietuviškai – „Velniška sąjunga. Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941, 2015). Jis paaiškina kodėl: „Visur, išskyrus Lenkiją ir Baltijos šalis, šis paktas nepriklauso kolektyvinei atminčiai apie Antrąjį pasaulinį karą. <...> Pavyzdžiui, beveik visos naujausios populiarios Antrojo pasaulinio karo istorijos, išleistos Didžiojoje Britanijoje, paktui skiria per mažai dėmesio. Niekada neįmanoma, kad jis būtų vertas atskiro skyriaus, ir paprastai jam tenka ne daugiau kaip kelios pastraipos ir saujelė nuorodų baigiamojoje rodyklėje.“
Galime kelti klausimą, kaip atsitiko, kad demokratinių Vakarų istoriografija tris ketvirčius šimtmečio ignoravo politinį aktą, kuris „pakeitė pasaulį“? Moorhouse’as atsako: „Sovietų dalyvavimo kare aspektas – ne šiaip įdomus faktas. Pokariu tie, kurie rašė apie nacių ir sovietų paktą, buvo linkę mechaniškai kartoti anuometinius Kremliaus pasiteisinimus, esą Stalinas pasirašydamas sutartį tiesiog tikėjosi išlošti laiko sulaikydamas Hitlerį ir paruošdamas SSSR gynybines pajėgas, turėjusias atremti tikėtiną puolimą. Šis aiškinimas, kurį vis dar pasitelkia sovietinio požiūrio gynėjai, prieštarauja tam, kas įrodyta.“
O įrodyta štai kas: „Hitleris ir Stalinas – du liūdniausiai pagarsėję XX a. Europos diktatoriai – susivienijo bendram reikalui. Jųdviejų režimai, kurių vėlesnė konfrontacija tapo lemiamu Antrojo pasaulinio karo Europoje susidūrimu, dvidešimt du mėnesius, beveik trečdalį laiko, kiek truko konfliktas, dirbo ranka rankon. <...> Hitleriui, pasukusiam į Vakarus ir įsiveržusiam iš pradžių į Skandinaviją, paskui į Beniliukso šalis ir Prancūziją, Stalinas siuntė sveikinimus. Užkulisiuose naciai ir sovietai prekiavo paslaptimis, projektais, technologijomis ir žaliavomis palaikydami vieni kitų karo mašiną. <...> Stalinas ketino išnaudoti nacių puolimą savo tikslams, paspartinti Vakarų žlugimą ir ilgai lauktą kapitalistinio pasaulio griūtį. Jis tikrai nebuvo prieš savo valią veikiantis ar pasyvus, „neutralus“ veikėjas.“ (Moorhouse’as)
Grįžkime dabar prie įsitvirtinusio istoriografijoje pasakojimo priežasčių. Galima suprasti Vakarų istoriko logiką, kai jis šaltiniuose ar istoriografijoje užtinka sąvoką Lihuanian civil and military authorities. Ką jam gali sakyti toks terminas, jeigu ir Hitlerio–Stalino paktas sako nedaug? Kam gali rūpėti detalės kaip ta Laikinoji vyriausybė atsirado, ką ji deklaravo, ko siekė, kaip ir kiek ilgai veikė, kokią realią galią turėjo, kodėl nesutiko priimti vokiečių siūlomų generalinių tarėjų titulų ir tęsti darbo? Vakariečiai net nepastebi, kad nelikus LLV, toliau veikė jau ne sukilimo iškelta Lietuvos vyriausybė, bet tiesiogiai vokiečių paskirta ir jų civilinei administracijai (Ziwilverwaltung) pavaldi generalinių tarėjų taryba. Jiems vis tiek tai reiškia tą pačią Lihuanian civil and military authorities.
Štai tose detalėse „velnias“ ir slypi. Vakariečiai pagrįstai kelia klausimus: žydai nacių okupuotoje Lietuvoje persekiojami buvo? Buvo. Getai steigiami buvo? Buvo. Žudynės Lietuvoje vyko? Vyko. Nužudyta Lietuvoje tarp 165 tūkst. (Niurnbergo procesui pateiktas skaičius) ir 200 tūkst. (Vanagaitės mininmas) žydų? Nužudyta. Lietuviai žudynėse dalyvavo? Dalyvavo. Tai kas nepatinka?
Šiuo atveju problema yra ne ta – buvo visa tai Lietuvoje ar nebuvo? Buvo, žinoma, niekas to nenori ir negali paneigti: buvo padarytos baisios piktadarybės ir bolševikų, ir nacių laikais. Buvo žudynės, kančios, buvo Holokaustas. Bet problema yra kita. Kaltųjų atsakomybė (nepriklausomai nuo jų tautybės, lietuvius turiu galvoje pirmiausiai!) nejučia bandoma perkelti ant tų, kurie kėlė visai kitas vėliavas, dėl jų aukojosi, statė savo gyvybes į mirtiną pavojų, daugelis – žuvo, vėliau – kentėjo nacių kacetuose ir komunistų gulaguose. Ir net iš jų išėję komunistų buvo persekiojami, šmeižiami, morališkai naikinami.
Aš, kaip ne istorikas, o žurnalistas, Tarptautinės žurnalistų federacijos (TŽF) narys, jaučiuosi saistomas TŽF deklaracijos dėl žurnalistų elgesio principų. O ypač – pirmojo straipsnio: „Pagarba tiesai ir visuomenės teisė į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga.“ Šį priesaką prisimenu kaskart, kai sėdu rašyti naujo straipsnio.
Tai nereiškia, kad tai, ką parašau, pretenduoju skelbti kaip galutinę tiesą. Jokiu būdu. Bet aš jos ieškau. Nejaučiu sunkumų pasitaisyti klaidą, jeigu ją pastebiu pats ar kas nors įrodo kitaip. Tačiau vadovaujuosi tiriamajai žurnalistikai privalomu reikalavimu: niekada nepasikliauti vienu šaltiniu, pačius šaltinius vertinti kritiškai, tikrinti jų patikimumą ir autentiškumą, faktus – gretinti, išklausyti ir „antrąją pusę“, išvadas daryti pagal patikimai surinktą medžiagą, ne pagal „aukščiau stovinčių“ autoritetų nuomonę.
Istorijos autoritetai manęs daugeliu atvejų neįtikina, kai aiškindami Laikinosios vyriausybės veiklą nemato lietuviško suvereniteto intereso, sugriautos Lietuvos valstybės atstatymo pastangų, nepaiso aplinkybių, kuriomis ši vyriausybė atsirado, kokiomis sąlygomis ji veikė, kokias turėjo galimybes, ką realiai ji padarė, ko nepadarė, ką galėjo ar negalėjo padaryti kitaip. Tačiau vis tiek jai bandoma versti atsakomybę už nacių ir jų bendradarbių lietuvių, kurie priklausė ne LLV aplinkai, piktadarybes Lietuvoje.
Svarbiausia, kad pačios „skambiausios“ pavardės, kurios turėtų būti pirmiausiai pastatytos akistaton su karo meto nusikaltimais Lietuvoje, Laikinosios vyriausybės kritikų darbuose kažkodėl neminimos. Žmonių pavardžių, kurie gestapo remiami organizavo pučą prieš LVV ir jėga užvaldė Kauno komendantūrą, perėmė policiją, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, kai prasidėjo masinis žydų šaudymas rudenį, Vanagaitės knygoje nerasime. Net ir patys įvykiai neminimi. Vos paminėti tik Stasys Kviecinskas ir Vytautas Reivytis. Bet kas jie ir koks jų tikrasis vaidmuo žydų naikino tragedijoje iš tos knygos nesuprasi. Nieko nebuvo parašyta KGB protokoluose?
Toks autorės „naratyvas“ geriausiu atveju atitinka paviršutiniškus Vakarų istorikų vertinimus, blogesniu – tęsia tarybinės istoriografijos tradicijas ir integruojasi į šiuolaikinę propagandinę Aleksandro Diukovo, kuris 2014 m. nebuvo net įsileistas į Lietuvą dėl agresyviai šališkų istorijos interpretacijų, mokyklą. Vanagaitės veikalo populiarumas Rusijoje – kalba pats už save.
Istorikai šioje knygoje dėmesio vertų dalykų neras. Nemanau, kad ji darytų įspūdį netgi racionaliai mąstantiems žydams. Nenaudinga. Nebent tiems žmonėms, kurie siekia įtampas eskaluoti, ne puoselėti pagarbius, geranoriškus tautų santykius, su nuoširdžia pagarba, supratingumu bei atjauta minėti Holokausto, taip pat visų kitų nekaltai totalitarinių režimų nukankintų aukų atminimą. Įšmintingi žydai tai supranta:
„Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams, reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą, – sako jau minėtasis Barry Rubinas. – Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi. <...> Žydams turėtų būti svarbu suprasti procesą, kaip dalis jų pačių tautiečių tapo išdavikais, Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose naikinusiais jų pačių tautos religiją, kalbą ir kultūrą. Šiandien, kai žydų ekstremaliosios kairės aktyvistai šmeižia Izraelį, stengiasi jį pažeisti ar sunaikinti, šio proceso supratimas – ypač svarbus uždavinys.“