Pirmadienio vakarą LRT televizijos laidos „Dienos tema“ tiesioginiame eteryje Vilniaus meras Remigijus Šimašius, teisindamas savo apgailėtiną „parėdymą“ imtis šeštadienio paryčių pogromo, ir vėl kartojo jau ne kartą kaip nepagrįstas atmestas prielaidas, spėliones, išvedžiojimus. Deja, laidos vedėja Nemira Pumprickaitė, skyrusi pakankamai laiko tą dieną ne kartą kalbinto mero išvedžiojimams, jo pritrūko Vidmantui Valiušaičiui, tarsi ir pakviestam pakomentuoti mero pasisakymų pagrįstumą. Kviečiame susipažinti su tuo, kam pasakyti, o tuo labiau – išsamiai aptarti visuomeninis transliuotojas vis neranda laiko.
[…] nebuvo daug laiko „Dienos temoje“ reaguoti per Skaipą į mero pasakymus, kuriuose netikslumų ir prasilenkimų su faktais buvo nemaža.
Pavyzdžiui, R. Šimašius aiškino, neva „J. Noreika vis dėlto prisiėmė nacių okupacinės valdžios atsakomybę izoliuoti žydus gete, atimti iš jų turtą.“
Nemanau, kad meras sąmoningai kalba netiesą, manau, tiesiog nežino istorijos.
Holokausto atminimo muziejaus Vašingtone dokumentų kolekcijoje saugomas įdomus vaizdo įrašas. 1985 m. sukurto ir pasaulyje išgarsėjusio filmo „Šoa“ apie žydų naikinimą autorius ir režisierius Claude‘as Lanzmannas, prisistatęs svetimu vardu, apsilankė pas buvusį Šiaulių gebietskomisarą Hansą Geweckę ir slapta kamera įrašė ilgą pokalbį. Daugiau kaip valandą Gewecke ten kalba apie savo veiklą Antrojo pasaulinio karo metais Šiaulių apygardoje, kai 1941 m. liepą jis buvo paskirtas šios srities komisaru.
„Atvykęs į Šiaulius, turėjau vykdyti Rosenbergo įsakymą – izoliuoti žydus getuose, – sako C. Lanzmannui H. Gewecke, kuris po karo sąjungininkų buvo suimtas, tardytas, bet laisvės atėmimo bausme nenubaustas, nepaisant to, kad jau patys pirmieji jo įsakymai, tapus Šiaulių gebietskomisaru, paskelbti Šiaulių laikraštyje „Tėvynė“ 1941 m. rugpjūčio 13 d., buvo susiję išskirtinai su žydų atskyrimu ir izoliavimu. – Rozenbergas pasakė, – tęsia toliau Gewecke, – kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“.
Kalbėdamas apie žydų izoliavimą getuose, Gewecke niekur nemini lietuvių.
Tą Rozenbergo įsakymą, Gebietskomisaro Geweckės nurodymu, vykdę „Ordensjunker‘iai“ – Vokietijoje specialiai parengti fiziškai stiprūs vyrai, fanatiški naciai, jų buvo atsiųsta į visus apygardų komisariatus, taip pat ir į Šiaulius. J. Noreikos Geweckė visai net nemini. Tačiau jis mini kitus – Šiaulių burmistrą Linkevičių ir dr. Juozaitį.
ČIA pateikiamoje straipsnio nuorodoje galima susipažinti su H. Geweckes įsakymų faksimilėmis.
Panašiai vyko kitur, sakysim, Kaune,
Netrukus po to, kai vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvą, į Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdį „atvyko pulk. Bobelis ir pranešė gen. Pohl [karo lauko komendantas – V.V.] reikalavimą, būtent: karas tęsiasi, vokiečių armijai yra labai svarbu, kad fronto užnugaris būtų saugus. Reicho vyriausybė žydus laiko nepatikimais, priešingu elementu. Jie turi būti izoliuoti. Trumpai – uždaryti į getto.“
Kazys Palčiauskas, to meto Kauno burmistras, taip apie šį epizodą liudija: „Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gen. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais [išskirta Palčiausko – V.V.]. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto-baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa.“ (K. Palčiauskas, Pastabos apie žydų tautybės gyventojų iškeldinimą į Vilijampolę 1941 m., priedas prie autoriaus 1974 m. rugpjūčio 30 d. laiško J. Brazaičiui.)
Plačiau žr. ČIA.
J. Noreika taip pat jokio turto – nei žydų, nei kieno nors kito – neatiminėjo. Turtą visų pirma atėmė sovietinė komunistų valdžia, 1940 m. birželio 15 d. okupavusi Lietuvą. Nacionalizuota buvo praktiškai viskas – nuo žemės, įmonių, nekilnojamojo turto iki asmeninių santaupų. Kai Lietuvą užėmė vokiečiai, jiems nieko nacionalizuoti nebereikėjo, jie tik paskelbė, kad visas sovietų valdžios turtas nuo šiol yra Trečiojo Reicho nuosavybė. Jau 1941 m. birželio 25 d. buvo paskelbtas Vokiečių karo vado įsakymas, kuria be kita ko buvo pasakyta:
„Ginklus, amuniciją ir visokią karo medžiagą, taip pat sumuštos Raudonosios armijos ir sovietų įstaigų nuosavybę reikia tučtuojau perduoti artimiausiam vokiečių kariuomenės daliniui arba artimiausiai komendantūrai arba praneši kur tai yra. […] Taip pat reikia tuojau pranešti, jei kur yra pasislėpusių sovietų karininkų, kareivių ir bolševikų komisarų. Kas nuslepia sovietų karius arba ginklus, amuniciją ir kitokią SSSR nuosavybę arba ją pasisavina, bus sušaudytas. Taip pat bus sušaudytas, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu.“
Šio ir kitų dokumentų faksimilės – šiame straipsnyje ČIA.
Nors šiuo straipsniu buvo kreiptasi į Vilniaus merą asmeniškai, panašu, kad to jis neskaitė, nes kartoja pagrindo neturinčius dalykus.
Jis tvirtino, esą K. Škirpa ragino „atsikratyti žydų“, bet nutylėjo, kad jau 1941 m. birželio 25 d. laisvojo pasaulio spauda yra aiškiai perdavusi K. Škirpos nusistatymą ir parašiusi juodu ant balto: „žydai Lietuvoje persekiojami nebus“, „pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“?
Tai yra faktas. Su juo reikia kažką daryti. Negalima apsimesti, kad jo nėra.
Vilniaus tarybos m. posėdyje meras citavo žodžius, kuriuos priskyrė K. Škirpai, nors tie žodžiai nebuvo K. Škirpos. Dar daugiau. Jis nepasakė ir nepateikė įrodymų, kad tie žodžiai Lietuvoje tikrai buvo viešai paskelbti ir tai neabejotinai turėjo pasekmių. Kaltinimai K. Škirpai, kuris Sukilimo metu sėdėjo Berlyne uždarytas namų arešte, grindžiami ne neginčijamais įrodymais, o prielaidomis, interpretacijomis, spėlionėmis. Net Genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymos konstatavimas grindžiamas tik prielaida, kad tai GALĖJO TURĖTI… Ar buvo paskelbtas, ar tikrai turėjo pasekmių – jie patvirtinti negali.
Nuo kada Lietuvoje sprendimai priiminėjami spėlionių, prielaidų ir interpretacijų, bet ne faktų ir nepaneigiamų įrodymų pagrindu?