delfi.lt
Esu susilaukęs pakartotinio dėmesio iš Didžios Britanijos piliečio Marko Adamo Haroldo. Visada malonu patirti, kai kas nors tavo darbais domisi. O ypač, jei tai tampa „tarptautinio“ susidomėjimo dalyku.
Už straipsnį „Apie Škirpą „visko“ M. A. Haroldas nežino“ buvęs Vilniaus miesto tarybos narys apskundė mane žurnalistų etikos inspektoriui. Byla neišnagrinėta, jos nekomentuosiu, kol nepriimtas minėtos tarnybos sprendimas, bet su straipsniu ir jo tikrais ar tariamais žurnalistinės etikos pažeidimais galima susipažinti čia.
Prieš kelias dienas susilaukiau naujo pono Haroldo pasiskardenimo ant mano „Veidaknygės“ sienos: „Kiek suprantu, tikras istorikas ką tik viešai smarkiai kritikavo jus ir kvestionavo jūsų kompetenciją, metodiką“, tad džiugiai pridūrė: „Jūsų kritika [dėl] mano kompetencijos dabar nieko neverta.“
Niekada netvirtinau, kad p. Haroldo kompetencija Lietuvos istorijos klausimais „nieko neverta“, tik stengiausi parodyti, kad jo tvirtinimai K. Škirpos adresu prieštarauja faktams arba grindžiami vienpusiškomis, šališkomis, politiškai motyvuotmis ir konkrečiam tikslui – K. Škirpos gatvės panaikinimui – orkestruotomis interpretacijomis. Bet čia – detalė.
Šio straipsnio tikslas – nėra ginčas su Haroldu. Į jo repliką „Veidaknygėje“ taip ir atsakiau: „Galite didžiuotis – nei jūsų išmanymo, nei kompetencijos tas istorikas nekritikuoja, esate aukštai įvertintas. Nejaučiu dėl to jokios nuoskaudos. O dėl mano kritikų – neturėtumėte sielotis, aš jau kaip nors pats su tuo tvarkysiuosi.“
M. A. Haroldo pastanga „pritildyti“ mane K. Škirpos klausimu, pasitelkus į pagalbą G. Gochino advokatą, kuris veda bylą teisme prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, buvo tik viena iš priemonių pabandyti mane „sudrausminti“, „įspėti“ nerašyti taip, kaip nepatinka kam nors, kas iš anksto planavo ir su nematytu atkaklumu stūmė mero R. Šimašiaus įvykdytą veiksmą pašalinti atminimo ženklus K. Škirpai ir J. Noreikai. Tai sukėlė didelį visuomenės susipriešinimą – ką ir galima buvo numatyti, – todėl savo straipsniais bandžiau politikus apie tai įspėti bei kviečiau to nedaryti.
Parašiau tomis temomis keliolika straipsnių, dalyvavau ne vienoje viešoje diskusijoje su istorikais ir to klausimo žinovais (įskaitant ir minėtąjį M. A. Haroldą), teikiau argumentų, kurie iki tol tų klausimų aptarimuose naudojami nebuvo. Bet jie liko ignoruoti net ir svarstymo Vilniaus m. taryboje metu, o Vilniaus meras netgi klaidino tarybos narius, pacitavęs K. Škirpos autorytei nepriklausantį sakinį, bet tvirtinęs, kad tai K. Škirpos citata ir, visiškai ignoruodamas istorinį, taip pat politinį kontekstą bei aplinkybes, kuriais tie sakinai buvo atsiradę, makiaveliškai klausė: „Ar yra šioje salėje žmonių, kurie tam pritaria?“
Koks gi bent vidutiniškai sveiko proto žmogus tokiam anachronizmui šiandien galėtų pritarti? Nenorėdami rodyti savo pritarimo tokiam neįsivaizduojamam šiais laikais raginimui, patirdami nebejotiną, nors istorinio teisingumo požiūriu nelabai sąžiningą moralinį spaudimą, Vilniaus miesto tarybos nariai š. m. liepos 24 d. balsavo už Kazio Škirpos alėjos panaikinimą ir pakartotinį jo politinį eksterminavimą.
K. Škirpa politikų buvo „nuteistas“ iš esmės už antisemitizmą, nepaisant to, kad istorikai-profesionalai, su kuriais man teko viešai diskutuoti, pripažino, kad antisemitas jis nebuvo.
Priminsiu, kad pirmą kartą politinį K. Škirpos eksterminavimą įvykdė J. Paleckio vyriausybė 1940 m. liepos 25 d., praėjus geram mėnesiui po Lietuvos okupacijos, išsyk po to, kai K. Škirpa pareiškė protestą dėl vadinamojo „Liaudies Seimo“ nutarimo paskelbti Lietuvą sovietine respublika ir neva „lietuvių liaudies vardu“ prašytis priimamai į Stalino totalitarinio režimo valdomos Sovietų Sąjungos sudėtį. Tada iš jo buvo atimta Lietuvos pilietybė ir nacionalizuotas turtas.
Dabar, K. Škirpos mirties 40-ųjų metinių išvakarėse (rugpjūčio 18 d.), nepriklausomos Lietuvos sostinės taryba atsistojo ant tos pačios politinės platformos, nuo kurios per visus penkerius okupacijos dešimtmečius Kremliaus propaganda ir sovietinė istoriografija jį puldinėjo bei šmeižė.
To priežastis buvo ne tikras ar tariamas K. Škirpos pasakymas, kurių dabar svarstosi propagandos meistrai užsienyje ir Lietuvoje, istoriją naudojantys kaip politinį instrumentą pakirsti žmonių pasitikėjimą mūsų valstybe ir jos ateitimi, bet nepajudinama pozicija ištikimybės nepriklausomybei atžvilgiu, kurią šis pulkininkas ir diplomatas užėmė Lietuvos valstybės žūties valandą.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.