“Prieštaringai vertinamas” pulk. Kazys Škirpa, kaltinamas “kolaboravimu” su naciais, bet tris kartus tų pačių nacių laisvė jam buvo suvaržyta ir “kolaboruoti” neleista. Kažin kodėl?
Juk 1941 m. birželį vokiečiams tokį “kolaborantą” būtų buvę naudinga turėti Kaune. Kodėl jis buvo laikomas internuotas Berlyne, kol Kaune liepos viduryje įsitvirtino Ziwilverwaltung’as (vokiečių civilinė, faktiškai, vis tiek karinės valdžios forma)?
Net ir Berlyne vėliau, kai jau buvo nuimtas namų areštas, Škirpos ramybėje nepaliko – į Lietuvą vykti neleido, o spalio pabaigoje jis buvo ištremtas į provinciją Bavarijoje, kad būtų atribotas nuo politinių kontaktų sostinėje.
Pagaliau trečią kartą jis buvo suimtas 1944 m. birželio 10 d., kai, matydamas jau Vokietiją pralaimint karą, įteikė vokiečių valdžiai motyvuotą memorandumą, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir valstybės valdymo svertai būtų perduoti patiems lietuviams.
Taigi, “kolaborantas” sėdi nacių uždarytas už spygliuotų vielų, bet kai kam jis Lietuvoje iki šiol “kolaborantas” ir svaičiojama apie tai, kad jo atiminimo įamžinimą neva riboja “LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius reižimus ir jų ideologijas” įstatymas.
Prancūzijos valdžia elgėsi priešingai: K. Škirpai, kuris po išlaisvinimo 1945 m. gegužės 8 d. prancūzų rūpesčiu buvo atskraidintas į Paryžių ir kurį laiką ten gyveno, kaip ir Prancūzijos rezistencijos kovotojams, taikė nukentėjusiojo nuo nacių režimo statusą ir teikė finansinę paramą.
* * *
KAZIO ŠKIRPOS LAIŠKAS ŽMONAI BRONEI
1944.XII.3 d.
Paskutinis Tavo laiškas iš 11.XI. Jį gavau 26.XI.
Mano Mažyte,
neužilgo bus Tavo gimimo diena. Kad nepavėluočiau, sveikinu Tave iš anksto ir linkiu visa ko Tavo širdis trokšta, nes Tavo norai yra mano norai ir atbulai.
Už savaitės sueina lygiai 6 mėn., kaip esu nuo Tavęs atskirtas [Škirpa atrąsyk nacių buvo suimtas 1944 m. birželio 10 d. – V.V.]. Po šiai dienai nežinau nei už ką, nei kam mane šitaip vokiečiai traktuoja.
Kadangi iki šiol jokio kaltinimo nėra man padarę, tai skaitau, jog esu laikomas internuotu už tai, kad nesutikau pasidaryti savo krašto išdaviku, t.y. atsisakyti Lietuvos valstybinės nepriklausomybės, kurios vokiečiai, apsvaiginti savo laimėjimais, nebenorėjo pripažinti. Ką gi jie tačiau galvoja dabar, kada karo laimė vis daugiau nusigręžia nuo Reicho?
Į savo protesto raštus von Ribbentropui, Himmleriui ir pačiam Reicho Kancleriui Hitleriui atsakymo vis dar nesu gavęs. Kad atkreipus į save vokiečių įstaigų atydą, padariau pastaruoju laiku keletą mažų nepaklusnumo scenų. To pasekoje buvo 27.XI atvykęs iš Kölno saugumo pareigūnas man pagrasinti.
Ta proga išdėsčiau jam, kodėl taip elgiuosi ir kad esu priverstas reikšti protestus prieš neteisėtą mano internavimą ir nesiskaitymą su sakytais mano raštais. Prašiau, kad praneštų Reicho Vyr[iausy]bei, jog esu kiekvienu momentu pasiryžęs apleisti Reicho teritoriją su savo šeima, jei sakytai vyriausybei esu pasidaręs nebepriimtinu, nes buvau teisėtos mano Vyriausybės čia akredituotas ne tam, kad mane vokiečiai laikytų internuotu. Tikiuos, kad centro įstaigos mano atsitikimu turės susirūpinti.
Prie pirmos progos prisiųsk man savo ir Tučio [sūnus Kęstutis – V.V.] fotografijas, nes esu judviejų labai išsiilgęs.
Pagreitink šiltesnių drabužių prisiuntimą, apie ką aš jau Tau rašiau trijuose laiškuose. Bet geriau, kad siuntinį kas atvežtų, nes pakelyje gali dingti: tik tegu apsiima atvežti kas iš vyrų, nes Tau, kaip moteriai, kelionė čia būtų per sunkus dalykas, nes juk nuo čia nebetoli frontas…
Šiaip esu sveikas ir nieko pas mane naujo nėra.
Daug bučkių!
Tavo,
Kazimieras
Redakcijos prierašas: F.Kukliansky ir Vilniaus meras apsimeta, jog šio fakto nežino. O ar jie žino, kad šis “nežinojimas” labai naudingas Kremliui?
