Veidaknygė
Prieš 99-erius metus – 1919 m. sausio 1 d. – ant Gedimino kalno pilies bokšte suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Vilniaus komendanto Kazio Škirpos vadovaujamas pasiryžėlių būrys iškelė Lietuvos vėliavą ant šalies simbolio tuo metu, kada kitos valstybės įstaigos, besibraunančių priešų spaudžiamos, jau evakavosi iš sostinės į Kauną. Štai kodėl Kazio Škirpos žygis yra nemarus ir nelygstamas!
Bet geriausiai tai apibūdina ano meto spaudos perduota šalyje tvyrojusi atmosfera. Jeigu ano meto žmonės būtų buvo tokie bailūs šiaudadūšiai, kaip dabartinių laikų „verktiniai” ar kitokie nelaimėliai, nepriklausomybę tiek ir tebūtume matę. Laimei, Lietuvai vadovavo ryžtingi žmonės. Ir jos padėtis buvo nepalyginamai sunkesnė negu rūpesčiai, kuriais mes skundžiamės dabar.
Lietuvos vyriausybei pasitraukus į Kauną, tučtuojau čia pradėtas leisti dienraštis „Lietuva”, kurio pirmojo numerio vedmasis gerai atspindi su kokio masto uždaviniais teko dorotis besikuriančiai Lietuvos valstybei, kaip drąsiai ryžtingi vyrai tuos iššūkius priėmė ir su jais susitvarkė!
Kodėl? Todėl, kad veikė taip, kaip to laukė ir tikėjosi didžioji Lietuvos visuomenės dalis. Ji parėmė valdžios vyrų ryžtą, nedvejodama atsiliepė į jų kvietimą ginti nepriklausomybę. Ir ją apgynė! Kaip ir 1991-aisiais!
Sveikinu visus su 2018-aisiais, Lietuvos valstybės šimtmečio metais, tvirtai tikėdamas, kad historia est magistra vitae!
Dienraštis „Lietuva”, 1919 m. sausio 11 d., Nr. 1
K a u n a s, [1919 m.] sausio 10 d.
Sunkiu metu pasirodo „Lietuvos“ dienraštis. Iš rytų ir šiaurės ateina Lietuvos priešai ir nori ją užgrobti. Jie kovoja dvejopu ginklu: žodžiu ir kardu. Kardu jie numarina kūną, o žodžiu nuodija ir žudo pačią mūsų dvasią.
Pavojus didelis – didesnis neg maras ir badas. Bet mes turime tapti plieno grandiniu, kurio neįstengtų perkirsti Lietuvos priešų kardas nei užnuodyti jųjų žodžio nuodai.
Kad šitais darbas geriau ir sekmingiau eitų, pradedama leisti Lietuvos dienraštis.
Mes neklausiame, kas kaip tiki ir kalba arba kokiai partijai priklauso. Kiekvienas Lietuvos pilietis – vyras ar moteris, senas ar jaunas, kuris tik yra pasiryžęs ginti Lietuvos nepriklausomybę, yra mūsų prietelis ir draugas. O kadangi nepriklausoma Lietuvos valstybė gali išsilaikyti tik josios darbo žmonių parama ir darbu, tai kiekvienas Lietuvos nepriklausomybės gynėjas turi būti drauge ir darbo žmonių draugas – tikras demokratas.
Gyvenime mes šiandien taip ir matome. Lietuvos nepriklausomybės priešais pasirodė lenkų dvarininkai, vokiečių ir žydų vertelgos – pirkliai ir rusų bolševikai. Visi jie nori Lietuvoj ponauti, o Lietuvos darbo žmones priversti sau tarnauti. Dėlto jie mina po kojų tautų atsisprendimo teisę ir atmeta demokratiniu būdu renkamą Steigamajį Seimą. Vieton to jie siūlo savąją tvarką ir savo varo – prievartos valdžią.
Bet lietuvis darbo žmogus jau gana prisikentėjo, gana ilgai svetimą jungą vilko. Šiandien atėjo valanda viso to atsikratyti ir savo likimą į savąsias rankas paimti. Dėlto šalin visokį svetimi atėjūnai ir neprašyti globėjai! Mūsų bežemiai ir mažažemiai, kumečiai ir ūkio darbininkai, savo krašte gali ir turi turėti žemės, kad nereiktų bėgti svetur duonos ieškoti. Tam tikslui turės būti pavesta ne vien valdžios, bet ir ponų dvarai, ir ne lenkų legijonieriams šitai sutrukdyti.
Mūsų miestų darbininkai turi turėti žmoniškas darbo ir gyvenimo sąlygas ir būti apsaugoti nuo išnaudojimo, o nuo vertelgų pinklių visi darbo žmonės pasiliuosuos, kada įgis laisvės ir susiburs į savo kooperacijos draugijas; ir čia taip pat svetimieji vertelgos šito darbo žmonių judėjimo nesulaikys. Visą gi tvarką ir valdžią mes įsikursime patys demokratiniais pamatais ir ne bolševikams ant mūsų viešpatauti, nė jiems mūsų diktatoriais būti.
Su tokiais obalsiais pasirodo „Lietuva“. Lietuvos nepriklausomybė, darbo žmonių gerovė ir visuomeninė laisvė bei demokratybė – štai mūsų būsimo gyvenimo pagrindai. Nuo Lietuvos visuomenės priderės tų obalsių įvykinimas gyveniman.
Protestuokime!
Pasaulyje yra du kovos būdu: su ginklu rankoje ir be ginklo, keliant pasipriešinimo balsą žmonijos akivaizdoje. Ginant Lietuyvos Valstybę nuo bolševikų minių antplūdžio ir nuo imperialistinių lenkų pasikėsinimų, mums reikia pavartoti abu kovos įrankiu. Kada Kaunan, Alytun, Marijampolėn ir į kitus žymesnius Lietuvos miestus plaukia savanorių būriai, ir tuo būdu kalamas kardas Lietuvos grobstytojams nagus nukirsti, reikia negaišiojant nei valandėlės griebtis kito gynimosi būdo: kelti pasipriešinimo balsas, protestuoti prieš lenkų ir bolševikų žygius.
Protestuokime prieš lenkų kėsinimąsi užgrobti Vilnių ir Suvalkijos dalį – protestuokime prieš veržimąsi rusų bolševikų į Lietuvą. Protestuokime prieš jų paskelbimą Lietuvos Sovietų Respublikos, prieš atmetimą – paskyrimą mums Liaudies komisaro Kapsuko-Mickevičiaus valdžios, prieš išvežimą javų ir kitokių maitinimo dalykų iš Lietuvos į Rusiją.
Reikalaukime, kad Lietuvos kariuomenei tuojau būtų duota ginklų ir šovinių, reikalaukime visiško pasišalinimo vokiečių valdžios iš Lietuvos, reikalaukime perdavimo visų valdžios įstaigų ir valstybės turtų teisėtai Lietuvos Vyriausybei. Rinkdamiesi kaimuose, miesteliuose, dvaruose ir miestuose rašykime savo reikalavimų protokolus ir siųskime juos į Kauną Lietuvos vyrausybei arba „Lietuvos“ redakcijai (Hindenburgo gatvė Nr. 47). Skelbkime kovą visiems mūsų laisvės, gerovės ir Lietuvos nepriklausomybės priešams.
Tepraplinta gaudas apie mūsų šalies pasipriešinimą svetimiems užgrobikams, svetimai prievartai po visą pasaulį. Tegul žino visos tautos ir šalys, jog Lietuva nori ir turi būti laisva ir nepriklausoma; teįvyksta mūsų tėvų ir prabočių svajonė – Lietuvos Atgimimas!
V. B.
Piliečiai!
Prie Kauno miesto Komendantūros tveriasi I-asis lietuvių raitelių eskadronas.
Kviečiame visus piliečius, tarnavusius rusų armijos raitelių dalyse, tuojau stoti į eiles tveriamojo, prie Kauno miesto Komendantūros, raitelių guzarų eskadrono.
Tie, kurie turi tinkamus raiteliams arklius ir balnus, privalo tuojau pasistatyti Kauno miesto Komendantūron, kur susitarus su savininku bs tinkamai užmokėta už arklius ir balnus. Kauno miesto Komendantūros antrašas: Kaunas, Eichorno g-vė (buv. Petrapilio g-vė) Nr. 2, antrasis aukštas.
Kauno miesto Komendantūra
Prie Kauno miesto Komendantūros tveriasi lietuvių raitelių kulkosvaidžių (pulėmiotų) kuopa. Kviečiame visus piliečius, tarnavusius rusų armijos kulkosvaidžių kuopose, Lietuvių atskiram batalione Vitebske ar šiaip mokančius apseiti su kulkosvaidžiais tuojau stoti į tveriamaią raitelių kulkosvaidžių kuopą. Kauno miesto Komendantūros antrašas: Kaunas, Eichorno g-ve Nr. 2 (buv. Petrapilio g-vė) antrasis aukštas.
Kauno Miesto Komendantūra.
Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris Kazys Škirpa.
Dienraštis „Lietuva”, 1919 m. sausio 11 d., Nr. 1