Prezidentas Gitanas Nausėda vakar taikliai pastebėjo, kad „istorija dabar naudojama politiniais tikslais“ ir paragino „bendromis pastangomis atsispirti manipuliacijoms ir siekti, kad niekas negalėtų istorijos paversti politikos tarnaite“.
Teisingos ir savalaikės pastabos. Tarptautiniame diskurse bandymai gaivinti Stalino kultą, pateisinti totalitarinio režimo imperialistinę politiką bei įvykdytus nusikaltimus aiškiai matomi. Matomas ir propagandinis potencialas. Tačiau istoriniais faktais tos pastangos gana nesunkiai atremiamos, kaip tai rodo ori ir pagarbos verta Lenkijos politikų bei istorikų laikysena.
Su mumis šiek tiek blogiau. Kaip vertinti valstybę ir jos politikus, kurie prieš 25-erius metus vienam iš šaliai didžiai nusipelniusių karininkų, diplomatų ir valstybės vyrų surengia aukščiausios pagarbos valstybines laidotuves, ministro pirminininko Adolfo Šleževičiaus balsu skelbia, kad K. Škirpos „atminimas Lietuvoje bus šventai saugomas“, istoriko ir ambasadoriaus Vašingtone Alfonso Eidinto (Alfonsas Eidintas) lūpomis pareiškia, kad „Lietuva niekuomet nepamirš pirmojo savanorio Kazio Škirpos ilgos ir sėkmingos jo diplomatinės tarnybos ir politinės veiklos Lietuvos laisvės labui“, ir paskui staiga pamiršta, papūtus dar tik palyginti lengvam kitos krypties politiniam brizui?
Dažnai mėgstame kartoti kone trafaretu virtusią frazę: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Tačiau pasiryžimą ginti laisvę labiau nei žodžiai atspindi ryžtas ginti tiesą, laisvės kankinių bei kovotojų už laisvę atminimą ir garbę.
K. Škirpos jubiliejaus proga – keletas vaizdų iš ketvirtadienį knygų mugėje pristatomos jo knygos „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“.